Vytautas GOCENTAS, Vilnius
Joniškio liuteronai – sena ir garbinga Lietuvos gyvojo krikščioniškojo paveldo dalis. Pasidomėkime ir joniškiečiai, ir aplinkiniai, ir tolėliau gyvenantys kaip tikėjimo broliai gyveno, puoselėjo religinius jausmus, gynė teisę ir galimybę išpažinti meilę artimui.
Štai keletas viešai internete skelbiamų šios parapijos veikimo datų: XVII a. 2 p. – spėjama, kad įsteigiama parapija, statoma pirma bažnyčia; bažnyčią ir archyvą sunaikiną gaisras. 1807-1817 m. – Joniškio kunigu buvo Fridrichus Wilhelmus Sikubovius (ar Skubovius?). 1829 m. – įkuriama Joniškio evangelikų liuteronų filija. 1847–1848 m. grafas Julius von Medem ir baronas Julius von Frank pastatė antrą bažnyčią. 1848 m. – bažnyčia pašventinama. 1862 m. – parapijai priklausė 1.600 parapiečių. XX a. 1 p. – Nepriklausomybės metais parapijos klebonu buvo kun. Erikas Leijeris.
XX a. vidurys – po II pasaulinio karo parapija taip pat veikė.
Dėl registruotos ir veikiančios Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atėmimo ir pavertimo grūdų sandėliu, E. Leijeris 1949 m. rugsėjo 15 d. laišku kreipėsi į A. Sniečkų, o 1949 m. spalio 11 d. išsiuntė protesto telegramą Stalinui. Bažnyčią grąžino, tad 1949 m. lapkričio 5 d. pasiuntė padėkos telegramą Stalinui. Kovojo ir dėl kitų bažnyčių (Pagėgių, Skaudvilės, Pakruojo ir kt.) atėmimo, kunigo J. Gavėnio suėmimo. Sovietinės valdžios pareigūnams ir valstybės vadovams negalėjo patikti viešai reiškiamas nepasitenkinimas jų vykdomais veiksmais, primenant jais pažeidžiamus tarptautinius susitarimus, teisės normas, sovietinės konstitucijos straipsnius apie tikėjimo ir sąžinės laisvę, Bažnyčios ir valstybės santykius.
1949 m. gruodžio 28 d. nutarimu Leijeris gruodžio 30 d. suimamas ir išvežamas į Vilnių, kur 1950 m. lapkričio 11 d. baigiamas bylos tyrimas. Buvo apkaltintas 1942 m. lapkritį pasirašęs „Abipusės pagalbos“ garbės komiteto atsišaukimą „Tėvynainiai“ kartu su 20 žymių Lietuvos veikėjų, kuriame kviečiama suteikti pagalbą savo artimui, nukentėjusiam nuo metus trukusio bolševikų teroro ir nuo prasidėjusio karo. Tai įvertinta kaip antisovietinė veikla. Taip pat apkaltintas 1948 m. gruodžio 8 (ar 10) – 1949 m. gegužės 4 d. „laikęs“ jau suimto kun. Jono Mizaro 1947 m. rugpjūčio 9 d. parengtą memorandumą, kad būtų išvesta sovietinė armija ir surengti nauji rinkimai dėl nepriklausomos Lietuvos ateities, kuriuo šis norėjo supažindinti šalies ir užsienio vyriausybes, įvairias organizacijas. Nuteistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Lageryje kaliniai vadino Leijerį „geruoju bičiuliu“, nes jis dalijosi su jais duona, paguoda ir viltimi. Mirė lageryje. Kapas nežinomas. Lietuvos TSR prokuratūros 1989 m. gruodžio 25 d. reabilituotas, paž. Nr. 13-10/89. Visa tai galima perskaityti Mažosios Lietuvos tinklapyje, kurį globoja ir pildo Lietuvos istorijos laikraščio Voruta redakcija bei VšĮ Vorutos fondas, aktyvavus šią jungtį http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=1240
Ką šiuo klausimu papildomai galime perskaityti ir Žeimelio liuteronų parapijos tinklapyje (http://www.liuteronai.lt/Parapijos/Zeimelio-parapija/Parapijos-istorija/Parapijos-istorija)?
1949 metais, kai tuometinė valdžia Joniškio bažnyčią norėjo paversti grūdu sandėliu, kunigas E. Leijeris spalio 11 dieną pasiuntė protesto telegramą J. V. Stalinui ir bažnyčia trumpam laikotarpiui buvo grąžinta tikintiesiems. Tačiau po poros mėnesių (1949 XII 30), padarius kratą klebonijoje, kunigas E. Leijeris buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą į Michailovkos lagerį (Krasnojarsko sritis, Suslovo geležinkelio stotis). Sibire jis išgyveno tik porą metų. Ten, be sunkių darbų, jis aptarnavo tikinčiuosius tremtyje. Jis mirė 1951 XII 31. Tiksli jo palaidojimo vieta nežinoma. Žinoma tik tiek, kad kapinės buvo už 17 kilometrų nuo lagerio. Kaliniai galėjo palydėti jį tik iki lagerio vartų, o toliau jiems buvo uždrausta zona. Jo atminimui Žeimelio kapinėse pastatytas paminklas. Parapijos klebonu buvo kun. Gustavas A. Rauskinas (Rauskiņš, iš Latvijos pakviestas E. Leijerio). Šiuo metu ją aptarnauja kun. Romas Pukys (be to pamaldas laikantis ne tik Joniškyje, bet ir Šiauliuose, Radviliškyje, Kelmėje). Parapijos tarybai vadovauja pirmininkė Laima Norvaišienė.
Verta pasidomėti ir kitais šaltiniai. Vilmos Akmenytės straipsnyje Lietuvos latvių liuteronų bendruomenė 1918-1940 m. (http://www.straipsniai.lt/religija/puslapis/4344. Žiūrėta 2012 03 12) pastebima tokia minėtų įvykių eiga: Kiek vėliau suimami konsistorijos pirmininkas kunigas Erikas Leijeris, kunigai Gustavas Rauskinas, Jurgis Gavėnia, Jonas Mizaras, parašęs ir išsiuntęs JAV przidentui Lietuvos išlaisvinimo deklaraciją.
Kitame ta pačia tema Tauragės kurjeryje 2008 12 29 paskelbtame Jono Liorančo straipsnyje Pašauktas ir siųstas (apie Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vadovą vysk. Joną V. Kalvaną) sužinome (http://www.kurjeris.lt/article/articleview/7496/1/1334/): Lygiai taip prieglobstį Tauragėje rado paskutinysis Smalininkų bažnyčios kunigas Vilhelmas Grodė. Prisimenu, kaip jis, tylus, užsidaręs savyje, susimąstęs ir paslaptingas, su vešlia patriarcho barzda, ateidavo į bažnyčią, sėsdavo prie vargonų ir vargonuodavo pamaldoms, o kas iš tiesų buvo šis vargonininkas, tuo metu žinojo tik parapijos klebonas J. V. Kalvanas.
Todėl ir norėtusi dar kartą pastebėti, kad tiek Joniškio, tiek ir kita Lietuvos liuteronų bažnyčios ir parapijų istorija būtina nuolatinių studijų, liudijimų užrašymo, paskelbimo. Manau, kad yra ko ir apie ką pasiteirauti, pasidomėti. Visuomet pasitikiu kraštotyrininkų, mokytojų, moksleivių ar iš studijų universitetuose grįžtančio jaunimo pastangomis.
Galiu tik paliudyti, kad tokios pastangos nebus bevaisės – praturtėsime visi vardan Tos Lietuvos.
Nuotraukose:
1. Joniškio evangelikų liuteronų parapija (Kun. Juozo Mišeikio nuotr., 2012 m.)
2. Joniškio evang. liuteronų parapija (Tado Sperausko šeimos archyvo nuotr.)
Voruta. – 2012, geg. 26, nr. 11 (749), p. 11.