2011 m. balandžio 28 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje (Vokiečių g. 20, įėjimas – kieme, po varpinės bokštu) vyks paskaita „Jokūbo Brodovskio žodynas – XVIII a. Lietuvninkų enciklopedija“.

Pranešėjas: prof. dr. Vincentas Drotvinas

Apie J. Brodovskio žodyną: http://www.vlkk.lt/lit/91750

***

Prieš renginį galima aplankyti Vš.Į. Mažosios Lietuvos ambasadą (Vokiečių g. 22), kuri bus atidaryta nuo 17 val.

Maloniai kviečiame

Įėjimas nemokamas

Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šilutė šiemet švenčia senojo miesto vardo Šilokarčemos paminėjimo 500 metų jubiliejų.

Ta proga balandžio 15 d., švenčiant Tarptautinę kultūros dieną, Vilniuje vyko Šilutės, kaip Lietuvos kultūros sostinės 2011, pristatymo renginiai. Iš pradžių – Kultūros ministerijoje, o po to Vokiečių gatvėje Nr. 22, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios, duris atvėrė VšĮ „Mažosios Lietuvos ambasada“ (toliau – MLA), kurios įsteigimo iniciatorė buvo Kristina Toleikienė, Šilutėje leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“, pavadinto senuoju miesto vardu, redaktorė. Vokiečių gatvės skverelyje šventinę nuotaiką kūrė ir praeinančius vilniečius kvietė Šilutės pučiamųjų orkestras „Pamarys“, teatro atstovai, tautodailininkai.

Po įvairių sveikinimų ir pasakojimų lietuvininkų tarme, MLA pašventino vyskupas Mindaugas Sabutis, vienas iš ambasados kūrėjų, asistuojamas kunigo Ričardo Dokšo.

Šios įstaigos herbe įamžintas Prūsijos karalienės Luizės tiltas, dabar simboliškai jungiantis dvi Mažosios Lietuvos dalis abipus Nemuno.

Tą pačią dieną svečiai MLA patalpose apžiūrėjo dvi pirmąsias ekspozicijas, kurias sukūrė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Paroda „Šilutės dvidešimtmečio knyga ir knygininkai“ pasirinkta todėl, kad Mažosios Lietuvos kraštas garsėjo savo knygomis – būtent čia prasidėjo lietuviškų knygų istorija. Kita paroda – „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ – ypatinga tuo, kad tai yra žymiausių Lietuvos spaudos fotografų žvilgsnis į ledinio vandens skandinamus Šilutės krašto kaimus.

Bažnyčioje vyko Šilutės muziejaus parengtos parodos „Šilutės raida“ pristatymas ir sakralinės muzikos koncertas „Gėrio potvynis“, kuriame dalyvavo Šilutės meno mokyklos jaunieji pianistai, Šilutės vokaliniai ansambliai „Vaivora“ ir „Mingė“.

Renginio pabaigoje bažnyčios kiemelyje visi galėjo paragauti prūsiškos žuvienės ir „kafijos“, pabendrauti su Rusnės kaimo turizmo draugija, Salos etnokultūros ir informacijos centru, tautodailininkais Angele ir Vytautu Raukčiais, Šilutės krašto kultūriniu desantu. Ambasadoje, kurios tikslas – reprezentuoti Mažąją Lietuvą sostinėje, bus pristatoma savito ir nepaprastai įdomaus, bet tragiško likimo regiono kultūra, to krašto kūrėjai, istorija, ypatumai, lietuvininkų buitis ir kiti renginiai, o lankytojai sužinos, kad Lietuvoje yra ne keturi, bet penki etnografiniai regionai.

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 16.

Klaipėdos universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas Baltistikos centras / Center for Baltic Studies, Faculty of Humanities, University of Klaipeda

Tarptautinė mokslinė konferencija / International Scientific Conference „Liuteroniškieji giesmynai praeityje ir dabartyje“ / „Lutheran Hymnals: Past and Present“

2011 m. rugsėjo mėn. 9 d. / September 9, 2011.

Klaipėdos universitetas, Humanitarių mokslų fakultetas, 312 a. (Herkaus Manto g. 84, Klaipėda) / University of Klaipeda, Faculty of Humanities, lect. room 312 (Herkus Mantas 84, Klaipeda)

 Programa / Program:

8.30 val. - Dalyvių registracija / Registration

9.00 val. - Sveikinimai / Greetings

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimo kalba, Klaipėdos universiteto rektoriaus, mokslo ir meno prorektoriaus sveikinimai, konferencijos mokslinio komiteto pirmininko Rimanto Balsio sveikinimo kalba / Official greetings from Bishop Mindaugas Sabutis, distinguished University officials, and conference academic committee Chairman Rimantas Balsys

9.30-10.45 val. - I posėdis / Session I

Pirmininkauja / Moderator: Darius Petkūnas

9.30 val. - Guido Michelini (Parmos universitetas, Italija / University of Parma, Italy)

Liuteronų giesmynai nuo Mažvydo iki 1705 m. / Lithuanian hymnals from Mažvydas to 1705 AD

9.55 val. - Pēteris Vanags (Latvijos universitetas, Ryga / University of Latvia, Riga)

Kalbos variantai ir unifikacijos procesas 17 a. pabaigos latvių liuteronų giesmynuose / Language variants and the process of unification in Latvian Lutheran hymnals at the end of the 17th century

10.20 val. - Daiva Kšanienė (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Mažosios Lietuvos Evangeliški surinkimų giedojimai ir K. E. Mertikaičio giesmynas / Hymn singing among evangelical Pietist gatherings in Minor Lithuania and the hymnal of K. E. Mertikaitis

10.45 val. - Kavos pertrauka / Coffee break

11.05-12.30 val. - II posėdis / Session II

Pirmininkauja / Moderator: Žavinta Sidabraitė

11.05 val. - Inga Strungytė-Liugienė (Vilniaus universitetas / University of Vilnius)

Pietisto E. G. Woltersdorfo giesmių poetikos bruožai surinkimininkų giesmyne „Visokios naujos giesmės arba evangeliški Psalmai“, XIX a. / Aspects of the hymnal poetry Pietist E. G. Woltersdorf in the Pietist hymnal „Various new hymns or evangelical psalms“, 19th century

11.30 val. - Vilis Kolms (Latvijos universitetas, Ryga / University of Latvia, Riga)

1530 m. Rygos giesmyno įtaka pirmajai latviškai liturgijai / The influence of the 1530 Riga hymnal on the first Latvian liturgy

12.00 val. - Charles Evanson (Fort Wayne teologinė seminarija, JAV / Fort Wayne Theological Seminary, USA)

Luko Losijaus liturginiai tekstai Mažvydo giesmyne / The liturgical texts of Lucas Losius in Mažvydas hymnal

12.30 val. – Pietūs / Lunch

13.30-14.50 - III posėdis / Session III

Pirmininkauja / Moderator: Darius Petkūnas

13.30 val. - Žavinta Sidabraitė (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Nežinomas XIX amžiaus pradžios lietuviško giesmyno egzempliorius: identifikavimo galimybės / Unknown 19th century Lithuanian hymnal: possibilities of identification

13.55 val. - Juris Calytis (Latvijos universitetas, Ryga / University of Latvia, Riga)

1992 m. Latvijos liuteronų giesmynas: šaltiniai ir parengimas / The 1992 Latvian Lutheran hymnal: sources and preparation

14.25 val. - Dalia Kiseliūnaitė (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Giesmyno „Krikščioniškos giesmės“ tekstų redakcija: ieškojimai ir rezultatai / The editing of the texts of „Christian hymns“: research and results

 14.50 val. - Kavos pertrauka / Coffee break

15.10-16.50 val. - IV posėdis / Session IV

Pirmininkauja / Moderator: Dalia Kiseliūnaitė

15.10 val. - Bronislavas Skirsgilas (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Lietuviškosios melodijos giesmyne „Krikščioniškos giesmės“ / Lithuanian hymn melodies in „Christian hymns“

15.35 val. - Regimantas Gudelis (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Dainų šventės – liuteroniškosios muzikinės tradicijos išdava / The Song Festivals – offspring of the Lutheran musical traditions

16.00 val. - Rimantas Sliužinskas (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Liuteroniškųjų giesmių liaudies kilmės melodijų ypatybės / Special characteristics of the folk melodies of the Lutheran hymns

16.25 val. - Darius Petkūnas (Klaipėdos universitetas / University of Klaipeda)

Prieškario Liuteronų Bažnyčios sunkumai ruošiant giesmyną literatūrine lietuvių kalba / Difficulties encountered by the Church in the preparation of the Lutheran hymnal in modern Lithuanian before WWII

16.50 val. - Baigiamasis posėdis / Final words

17.00 val. - Muzikinė dalis / Musical presentations

17.30 val. - Bendravimas, kava / Social gathering

Konferencijos mokslinis komitetas / Conference academic committee: Prof. (hp) dr. Rimantas Balsys, prof. habil. dr. Audronė Kaukienė, prof. dr. Daiva Kšanienė, prof. habil. dr. Guido Michelini, doc. dr. Darius Petkūnas, doc. dr. Lina Petrošienė, vysk. dr. (hc) Mindaugas Sabutis

Konferencijos organizacinis komitetas / Conference organizational committee: Doc. dr. Darius Petkūnas, doc. dr. Lina Petrošienė, Deimantė Kasmauskaitė

Daugiau informacijos: Darius Petkūnas, tel. +370 61 13 82 26, el. p. darius.petkunas@liuteronai.lt

www.liuteronai.lt

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Stanislovas Rapolionis (lot. Rapagelanus arba Stanislaus Lituanus, apie 1485–1500 netoli Eišiškių–1545 05 13 Karaliaučiuje) – vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, tikriausiai buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.

Kilęs iš smulkių grynai lietuviško Eišiškių valsčiaus neturtingų bajorų, kurie neturėjo valdinių, savo buitimi ir turtu nesiskyrę nuo valstiečių, buvo neeilinio talento tarptautinio masto humanistas. Jis buvo Jurgio Svetkaus (Swiatzko) Rapolionio, mirusio tais pačiais 1545 m., vienas iš trijų sūnų. Buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba. Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose.

Apie 1533 m. baigė Krokuvos universitetą (įsimatrikuliavo su savo mokiniais 1528 08 03) bakalauro laipsniu, apie dešimtmetį gal mokytojavo Lenkijos ir Lietuvos didikų dvaruose. Spėjama, kad iki 1542 m. mokė bajoraičius Abraomo Kulviečio mokykloje Vilniuje.

Pasitraukęs iš Lietuvos, Prūsijos kunigaikščio Albrechto siuntimu ir lėšomis mokėsi liuteroniškame Witenbergo universitete (įsimatrikuliavo 1542 03 22), kuriame 1544 m. gegužės 23 d., pirmininkaujant M. Liuteriui ir dalyvaujant P. Melanchtonui, apsigynė 28 teologijos daktaro tezes (disertaciją) „Apie atgailą“ („Die poenitentia“).

S. Rapolionis buvo vienas iš 13 doktorantų, kurie gynė tezes pirmininkaujant pačiam Liuteriui jo paskutinį gyvenimo dešimtmetį. Abu reformacijos šulai jo tezių gynimą laikė svarbiu įvykiu: Liuteris atidėjo savo kelionę, Melanchtonas parengė Rapolionio disertacijos tezes, o tai reiškia, kad buvo jo darbo vadovas. Per šį gynimą buvo diskutuojama apie gerų darbų reikšmę nuteisinimui: Liuteris ir Melanchtonas Rapolioniui pateikia papildomas tezes, disputuoja, patikrina, kaip doktorantas supranta Šventąjį Raštą, formuluoja galutinius atsakymus. Įvykusiu disputu buvo patenkinti ir Liuteris, ir Melanchtonas.

Rapolionio (kaip ir kitų) disertacijos tezių gynimo disputas ir tekstas buvo tiksliai užprotokoluotas (tezės yra įtrauktos į Melanchtono raštus) ir tas protokolas plito nuorašais, pasiekė Rygą (šuo metu saugomas Latvijos MA fundamentinėje bibliotekoje), Miuncheną, Wolfenbiutelį. Tokie tezių gynimo tekstai buvo labai svarbūs evangelikų pamokslininkams, vykstantiems tarnauti į tuos kraštus, kur plito protestantizmas. Jie jais naudodavosi gilindami savo teologines žinias ir pamokslaudami bažnyčiose.

Taigi Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete (gegužės 29 d. jam buvo įteiktos ir teologijos daktaro regalijos: kepuraitė, žiedas ir Biblija, taip pat turėjo iškelti gausią puotą su eitynėmis per miestą).

S. Rapolionis Karaliaučiuje

Melanchtonas 1544 m. birželio 13 d. parašė naujam teologijos mokslų daktarui rekomendacinį laišką į Karaliaučių, adresuotą kunigaikščiui Albrechtui:

Atrodo, ir Jūsų šviesybei pakaktų garbės ir laipsnio, kuris daktarui Stanislovui Lietuviui buvo suteiktas akademijoje <…>. Girdėjau jį viešai disputuojant; jo svarstymai labai patiko ir daktarui Liuteriui, ir kitiems. Dar dažniau pats esu su juo kalbėjęsis daugeliu krikščioniškojo mokslo klausimų; mačiau ir jo raštus bei įsitikinau, kad jis teisingai suvokia bažnyčios mokslą, geba puikiai kalbėti ir išdėstyti tai, ką mano.

Kunigaikštis Albrechtas nekantriai laukia Rapolionio grįžtančio į Karaliaučių, nes faktiškai nuo jo priklausė Karaliaučiaus universiteto atidarymas (nuo 1541 m. veikia partikuliaras). Lietuviai profesoriai S. Rapolionis ir A. Kulvietis iš pat pradžių Karaliaučiaus universitete (atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d.) užima svarbias vietas: Kulvietis buvo partikuliaro vicerektorius (1541–1543) ir universiteto graikų kalbos profesorius (nuo 1544), taip pat dar dėstė hebrajų kalbą ir komentavo Dovydo psalmes, o Rapolionis paskiriamas pačios svarbiausios teologijos katedros vedėju.

Rapolionis gerai mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų, o taip pat lietuvių bei lenkų kalbas (vokiškai nemokėjo). Buvo puikus oratorius – savo paskaitas tarsi deklamuodavo (jas dažnai lankė ne tik miestiečiai, bet ir pats Albrechtas).

1544 m. lapkritį vedė kunigaikščio asmeninio gydytojo Bazilijaus Aksto dukrą Kotryną (oficialus vyriausiasis liuteronų teologijos dėstytojas, griežtas kunigų celibato priešas turėjo ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad jis nesilaiko celibato). Albrechtas apmokėjo ir visas vestuvių išlaidas, kurios tais laikais būdavo ypatingai didelės, nes dalyvaudavo daug svečių, o pačios vestuvės trukdavo net keletą dienų.

Pirmųjų mokslo metų pabaigoje (1545 m. gegužės 8 d.) Rapolionis vienas iš pirmųjų parašė liuteronų bažnyčios sampratą išsamiai perteikiančio veikalo „Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“ („Disputatio de ecclesia et eius notis“) tezes, kurias 1545 m. išspausdino Weinreicho spaustuvė Karaliaučiuje, paplitusį net tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo nėra surastas nė vienas leidinio egzempliorius, tačiau tezių tekstas išliko vėlesniuose – 1558, 1562 m. perspauduose.

Šiose tezėse Rapolionis svarstė vieną svarbiausių evangelikų teologijos klausimų – reformacijos požiūrį į bažnyčią: Vyskupai sako, kad tik jie ir jiems paklūstantys sudaro šitą bendriją. Mūsų požiūriu, bažnyčia – tai tikinčiųjų bendrija, kurios pagrindinės žymės – tikrasis Žodis ir tinkamas sakramentų teikimas.Jis aiškino, kad tikraisiais bažnyčios požymiais nedera laikyti nei popiežiaus įpėdinystės (Kristus – bažnyčios uola, o ne popiežius), nei bažnyčios senumo, nei gausumo požymių. Taip pat nurodė, kad protestantų bažnyčia nepritaria šventųjų garbinimui, kunigų celibatui, mišių laikymui už pinigus, vienuolių įžadams, nuodėmių išvardijimui per išpažintį ir t. t. Šios Rapolionio tezės buvo pagrindinių ir svarbiausių to meto evangelikų liuteronų mokymo apie bažnyčią teiginių santrauka.

Tikriausiai tai buvo pirmosios viešai diskutuotos tezės Karaliaučiaus universitete. Vėliau jos buvo ne kartą perspausdintos tuose evangelikų leidiniuose, kurie buvo kaip atsakas katalikų Tridento susirinkimo tekstams, nukreiptiems prieš reformaciją. Rapolionio tekstas plito po Europą ir „dalyvavo“ tebesitęsiančioje evangelikų ir katalikų polemikoje Europos mastu.

Deja, Rapolionio (kaip ir Kulviečio) veikla Karaliaučiaus universitete truko labai trumpai. Netikėtai mirus (apopleksija su viso kūno paralyžiumi) buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia būsimo Albrechto kapo. Buvo labai iškilmingos laidotuvės, kurių miestas dar nebuvo regėjęs.

Jose dalyvavo ne tik visas universitetas, bet ir gausi miestiečių minia. Priekyje žengė giedančių berniukų būrys. Paskui karstą ėjo kilmingieji, o jų vidury – kunigaikštis Albrechtas. Už jo – žymūs mokslo vyrai. Jo antkapio 8 eilučių epitafijoje buvo įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“.

O Bernardas Holtorpius, poetas, tuo metu studijavęs teologiją Karaliaučiaus universitete, parašė „Elegiją mirus Šviesiausiam vyrui daktarui Stanislovui Rapolioniui…“ („Elegia de obitu Clarissimi viri doctoris Stanislai Rapagelani…“, 1545 m.).

Pagal vietos įstatymus našlei (minima dar 1572 m.) atiteko visas nedidelis vyro turtas po jo mirties. Brolio Povilo (Pauliaus) patikėtinis Jonas Radvilavičius, atvykęs į Karaliaučių, atsisakė velionio palikimo dėl Rapolionio pasidarytų skolų, kurios viršijo patį paveldimą turtą.

Rapolionis vertė į lenkų kalbą Bibliją, manoma, kad ją pirmasis pradėjo versti ir į lietuvių kalbą (vertimas neišliko), išvertė giesmių, iš kurių viena „Giesmė apie kentėjimą Jėzaus Kristaus“ paskelbta M. Mažvydo giesmyne (1570), parašė teologinių darbų lotynų kalba.

Savarankiškai dirbęs vos vienus nepilnus metus, Rapolionis nesuspėjo iki galo atskleisti visų savo intelektualinių pajėgų. Tačiau ir per trumpą laiką jis paliko ryškius pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kultūros istorijoje.

Jei katalikų bažnyčia knygas spausdino ir kunigai apeigas atliko lotynų kalba, tai liuteronai, norėdami, kad juos suprastų visi žmonės, pirmieji prabilo gimtosiomis kalbomis. Todėl lietuviškas raštas, o paskui ir pirmosios lietuviškos knygos išvydo pasaulį Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kaliningrado srityje.

S. Rapolionio veiklos įamžinimas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulį puošia lietuvių raštijos pradininkų portretai, sukurti skulptoriaus Konstantino Bogdano, minint universiteto 400-ąsias metines. Tarp jų yra ir 1978 m. skulptoriaus sukurtas bronzinis Rapolionio biustas. 1986 m. Gornostajiškėse, netoli Eišiškių, minint 500-ąsias gimimo metines, pastatytas jam skirtas paminklas (skulpt. K. Bogdanas, arch. R. Buivydas ir J. Balkevičius).

Šalčininkų rajone veikia moderni lietuviška Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija (jos iškilmių salėje yra Rapolionio akmeninis biustas). Šis vardas tuometinei Eišiškių vidurinei mokyklai buvo suteiktas 1993 m. rugsėjį.

1995 m. Stanislovo Rapolionio vardu pavadinta gatvė yra Vilniaus mieste (Pilaitės seniūnija), taip pat Eišiškių (Šalčininkų r.) miestelyje.

2011 m. vasario 10 d. priimtas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ nutarimas skirti kasmetinę Stanislovo Rapolionio premiją. Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Premija bus įteikiama kasmet gegužę – S. Rapolionio mirties mėnesį, Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas).

Šiais metais diplomas ir piniginė premija paskirta laikraščių „Voruta“ ir „Trakų žemė“ vyr. redaktoriui ir leidėjui Juozui Vercinkevičiui.

Nuotraukose:

1. Stanislovo Rapolionio biustas Vilniaus universitete (skulpt. K. Bogdanas, 1978)

2. Rapolionio jubiliejui sudarytos Eugenijos Ulčinaitės ir Juozo Tumelio monografijos „Stanislovas Rapolionis“ (1986) viršelis

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 11.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonių tautoms apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę (Lk 2,30-32).

Simeonas dėkojo Dievui už suteiktą galimybę pamatyti Tai, kas Jo per pranašus buvo žadėta Izraeliui – atėjusį Dievą, šviesą ir garbę. Šviesa nušvietė tamsą ir neviltį, o garbė įžengė į negarbę ir nuodėmę. Rankose laikydamas Jėzų, Simeonas džiaugėsi ir dėkojo, tuo sukeldamas nuostabą net Marijai ir Juozapui.

Švęsdami Kalėdas, mes vėl priartėjame prie Dievo Įsikūnijimo paslapties, kurią dažnokai arba pamirštame, arba laikome savaime suprantamu dalyku. O Juk Kristuje Dievas mums padovanojo pats save, tuo parodydamas begalinę meilę ir troškimą, kad žmonės, kadaise įsileidę blogį ir jame gyvenantys, vėl turėtų atvirą kelią stoti prieš Dievo veidą be baimės ir netikrumo, bet drąsiomis širdimis; kad žmonės žinotų, jog pats Dievas atėjo sunaikinti nuodėmę ir mirtį bei priglausti kiekvieną žmogų kaip kūdikį, kuris kadaise buvo pasmerktas, o dabar vėl bus išteisintas.

Taip jau mes surėdyti, kad dažniausiai apmąstome savo darbus, savo gyvenimą. Pasveriame, ką mums pavyko nuveikti, o kurie sumanymai baigėsi nesėkme. Žvelgdami į ateitį, planuodami, mėginame rasti tvirtą pagrindą ir prasmę to, ką darome, tuo pačiu pasitelkdami patirtį mėginame išvengti klaidų. Skaitydami Evangelijos mums perduotus Simeono žodžius, patiriame, kad Simeonas nieko nesako apie save. Jis yra tas, kuris, kantriai laukęs, išvydo iš Dievo ateinantį išganymą. Ne savo darbu jis giriasi ir ne savo darbą apgieda. Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.

Pagonių tautos ne pačios „apsišvietė“, o Izraelis ne pats susikūrė garbę. Šviesą ir garbę prirengė ir padovanojo Dievas. Linkiu mums visiems, pasitinkantiems Išganytoją, priimti Jį kaip mums skirtą dovaną ir leisti Jam perkeisti gyvenimus, prašyti Jo nušviesti mus, kad Dievo ramybė apsigyventų mumyse. Tegu Jo Žodis ir Sakramentai nepraslysta pro mūsų gyvenimą nepastebimai, bet atveria mūsų lūpas padėkai, kad mes, kaip Simeonas, galime regėti išganymą ir gyventi Dievo Artume.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2011, nr. 12

Dariaus Abromaičio nuotr.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose, 2012 m. vasario 8 d., surengtame kultūros vakare dalyvavo prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Arūnas Sverdiolas, dr. Darius Kuolys, dr. Deimantas Karvelis, dr. Mintautas Čiurinskas.

A. Kulviečio ir J. Hopijaus tekstų ištraukas skaitė Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai. Ištraukas iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“ atliko Sabina Martinaitytė, akomponavo Audronė Eitmanavičiūtė.

Prieš dvejus metus minėjome lietuvių Reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio 500 metų jubiliejų. A. Kulvietis – pirmojo Reformacijos Lietuvoje teksto autorius. Todėl ši istorinė data paskatino pradėti seniai Lietuvos Reformacijos istorikų laukiantį darbą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangeliškųjų reformacijos tikėjimo išpažinimų serijos publikavimą.

Reformacija buvo išskirtinis minties ir kultūros istorijos reiškinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įvertintas Europos istoriografijoje jau nuo XVII a. ir sulaukęs daugelio žymių istorikų dėmesio kaip savitas intelektualios, krikščioniškosios minties brandos pavyzdys Rytų Europoje. Vis dėlto Lietuvos Reformacijos šaltiniai iš dalies dėl savo retumo, iš dalies dėl istorinių aplinkybių niekuomet nebuvo sistemiškai paskelbti. Tikėjimo išpažinimo seriją pradeda prof. D. Pociūtės parengtas akademinis leidinys. Jo šaltinio vertė neįkainojama Lietuvos ir Prūsijos Reformacijos istorijai – vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje, šiuo metu saugomas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje.

A. Kulviečio knygos atgimimas svarbus tiek Lietuvos Reformacijos istorijai, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, tiek Lietuvos valdovų rezidencijos raidai pažinti. Leidinio turinys atspindi to meto šalies politinę sistemą, Valdovų dvaro hierarchijos ir įtakos sričių ypatumus, švietimo sistemą ir Bažnyčios vaidmenį šalies gyvenime.

1541 m. Europos universitetuose išsilavinimą įgijęs ir teisės daktaro laipsnį apgynęs Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą, kur tuo metu būta tik pradinės mokyklos. A. Kulvietis buvo pasirengęs švietimo ir dvasinio gyvenimo reformoms. Grįžęs į tėvynę jis „leidosi į karaliaus rūmus, kurie tuomet buvo Vilniuje, kad ta proga savo draugams ir visiems tėvynainiams paskelbtų savo kilnius bei dorus ketinimus ir atskleistų pražūtingus priešininkų siekimus“ (biografas Johanas Hopijus (Johann Hoppius). Savo išsilavinimu A. Kulvietis padarė didelį įspūdį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalienei Bonai Sforcai bei pateko į jos malonę. Globojamas valdovės, tačiau be Bažnyčios leidimo 1541 m. A. Kulvietis Vilniuje įsteigė renesansinį švietimo židinį – pirmąją Lietuvos vidurinę mokyklą. Joje kartu su bendradarbiais dėstė kalbas ir kitas humanitarines disciplinas.

Nepriklausoma nuo Bažnyčios mokykla ir A. Kulviečio idėjos apie reformų šalyje būtinybę papiktino Bažnyčios hierarchus. 1542 m. Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo iškelta pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė bažnytinio teismo byla. Valstybės gerovei dirbusio bajoro stojo ginti pati valdovė. Bona Sforca padėjo A. Kulviečiui pabėgti pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą (Albrecht) nuo, jos žodžiais tariant, tėvynėje jam gresiančio laužo. Tokiu būdu karalienė Bona Sforca tapo asmens laisvės gynėja, remianti A. Kulviečio iškeltą Naujųjų laikų pasaulietinės teisės prioritetą ir teisę laisvam bajorui išsakyti savo pažiūras bei tarnauti visuomenei.

Tai paskatino 1543 m. pilietinių teisių netekusį A. Kulvietį parašyti ankstyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformacijos tekstą. Jis sukurtas laiško karalienei Sforcai forma. Lotyniškasis Confessio fidei,kuriame pirmą kartą sukritikuotos Lietuvos bažnytinio gyvenimo ydos ir nusakytos dvasinio gyvenimo tobulinimo gairės, buvo pirmasis viešas Reformacijos tikėjimo išpažinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos regione. Gindamasis nuo neteisėto persekiojimo, A. Kulvietis rėmėsi civilinės romėnų teisės pamatu: „Niekas negali būti teisėjas savo byloje“.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Knyos viršelis

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime 2012 m. Kovo 11-ąją

„Gerbiamieji bendrapiliečiai, mūsų šalies svečiai, ypatingai Nepriklausomybės Akto signatarai, visi garbūs Lietuvos žmonės.

Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, kaip religinės mažumos atstovui, kreiptis į jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šiandieną, šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę, ir įteisino ją Kovo 11-ąją, bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė nepriklausomybė. Pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį, ir nevaržomai organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiai persekiojimų ir netekčių, visa tai išugdė patirtį, kuri mums leidžia įvertinti ir suprasti ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomai gyventi pagal savo pašaukimą. Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo gaminama LTSR, bet į sovietinę sistemą dar buvome nespėję giliai šaknų įleisti ir didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį nugyvenome jau dabartinėje santvarkoje. Tarpinė būsena leidžia mums kai kada kritiškai įžvelgti tiek praeitį, tiek dabartį ir dabartyje įžvelgti ir galimus totalitarizmo pavojus, žmogiško orumo sumenkinimą, ir kitas galimas bėdas. Bet taip pat įvertinti ir branginti tai, ką turime, nes prisimename iš kur ir iš ko atėjome.

Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, krikščionis, tos pereinamos kartos atstovas, tuo pačiu norėčiau pasidalyti keletu pamąstymų, kurie tikiuosi nebus svetimi ir daliai šios dienos klausytojų. Viena iš kūrėjo žmogui dovanotų savybių, skiriantį jį nuo likusios gyvosios gamtos, yra atmintis, tiek asmeninio gyvenimo, tiek kolektyvinės istorijos suvokimas, mėginimas ją apibendrinti ir, kiek įmanoma, daryti tam tikras išvadas. Kovo 11-osios įvykis jau priklauso istorijai, kai šalies ir asmeninius gyvenimus galime dalyti į etapus iki ir po. Kaip atrodo šiandien tas po? Tenka gana dažnai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir su liūdesiu, tikrai giliu liūdesiu išgirstu balsus, kartas nuo karto. Kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvo geresnis, o laisvė tarytum nelabai kam reikalinga, kas iš jos gero, ir kaip vienas žmogus tokiam kaime sakė, ar iš tos laisvės kruopos ar makaronai byra. Suprantama, kad daliai žmonių pasunkėjo socialinės sąlygos, atsirado naujų iššūkių, ir šiaip visi mes dar prieš 30 metų, kai buvome 30-čia metų jaunesni, arba prieš 20 metų, dvidešimt keliais metais jaunesni, kiti dar buvo iš viso negimę. Toks vergovės ilgesys nėra naujas, jau senovėje, ir gerbiamojo rašytojo paminėta Izraelio tauta, einanti iš Egipto žemės, iš vergovės namų, tą patirtį turėjo. Ir jie murmėjo Mozei, sakydami, kad Egipto vergijoje buvo geriau, nes tuomet bent srėbalo buvo galima gauti, ir nebuvo jokios rizikos, jeigu tik tinkamu būdu paklusai savo šeimininkui, savo pavergėjui. Taigi, tam tikras komfortas. Ir man palyginus trumpai gyvenus sovietinėje santvarkoje, bet puikiai prisimenant ją, galbūt ir kiek vulgarokai, bet negaliu niekaip suprasti, nejau pono leidimas įsigyti baldą (daugelis prisimename situacijas), talonai tualetiniam popieriui, arba kokio amžiaus gyvenimo kelionę, kur jau visai giminei buvo galima pasakoti, į artimiausią užsienį, socialinio bloko valstybėse, kaip didžiausiais paskatinimas. Nejaugi šitie dalykai yra verti laisvės? Nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir beprasmiame kare Afganistane. Beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti. Ir apskritai, pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose. Iš viso to išėjome. O dabartinės vergystės troškimas, žemina mus labiau, nei pati vergovė. Ir iš kitos pusės tenka sutikti kartą, kuri visiškai neprisimena, kas buvo iki, kurie tai skaito paviršutiniškai, kai kada iš vadovėlių arba šiaip sugaudo informaciją interneto platybėse ir kurie visiškai su džiaugsmu ir netgi su pasididžiavimu gali dėvėti rūbus ar nešioti simbolius, kurių priedangoje ir kurių vedami buvo žudomi mūsų žmonės, kur mes buvome kankinami, kaip senąją kalba sakys mūsų šalis buvo teriojama. Vėlgi tas skausmas tos kartos, kaip krikščionio, jis yra didelis. Greta skausmo yra, apima kai kada nerimas ir kai kada baigė dėl labai objektyvių dalykų. Kaip nemaloniai tokie balsai skambėtų, būdami sąžiningi turime pripažinti, kad nepaisant milžiniškų ir tikrai milžiniškų pasiekimų, Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime vis dėlto kažkas svarbaus liko nepadaryta. Kažkurioje vietoje nepaisant įvairiausių priemonių žioja, ir ko gero, vis gilėjanti ir skaudanti žaizda. Gal todėl tiek daug širdžių emigruoja. Vieni mintimis į tą pačią LTSR, kiti į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę arba dar senesnius laikus, kiti fiziškai į tolimas šalis, dar kiti pakeldami ranką prieš save iš šio pasaulio. Suprantant esamus ir visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškylančius organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą ir tai yra suprantama, ir labai sunku, ir sudėtinga. Tenka pripažinti, kad tas vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis ir to dėmens vardas yra žmogus. Ne tik valdžios, bet ir piliečio sąmonėje per keletą dešimtmečių regis susiformavo požiūris į kitą, kaip į konkurentą ir priešą. Ir šis požiūris neša skaudžius vaisius. Neretai dėl sunkumų ir iš dalies objektyviai kaltinamas sovietmetis arba nelabai objektyviai, kai kada iš Vakarų skleidžiamas blogis. Tačiau kažin ar Rytai, ar Vakarai šiandien mus skatina žudyti naujagimius ir senelius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančius. Baisiausia, kaip ir dažnai buvo mūsų istorijoje, visa tai mes darome patys, savo rankomis ir savo valia. Šalia gyvenantį žmogų laikydami svetimu, nes tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato, kai kada visų lygių valdžias, kaip savanaudėlių, nuolat kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje klubą. Tuo tarpu valdžios ir priklausančios valdžioms institucijos į pilietį dažnai žvelgia, kaip į nusikaltėlį arba potencialų nusikaltėlį, kuris jeigu dar nesusižengė įstatymams šiandien, tai būdinai jis ketina tai padaryti, ir rytoj ar poryt jis tikrai tai padarys. Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų 10 mln. gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl gyvenant Dievo palaimintame krašte, kuris ir Dievas davė mums laisvę, ir pats kraštas duoda puikų derlių. Vandenį, kas globalioje šiandien mūsų planetoje tampa deficitu. Šalį, vietą, žemę, kurią aplenkė griaunančios stichijos ir gyvename šiandien, ačiū Dievui, taikos sąlygomis. Kodėl taip trūksta vilties ir taip daliai žmonių sunku, ir nesinori gyventi? Atsakymų galėtume ieškoti ir atrasti mūsų tolimoje ir artimoje patirtyje, socialinėse transformacijose ir panašiai. Tačiau viena giliausių ir giluminių priežasčių yra pamiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, o didelė, brangi Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas. Būtent dovana ir čia verta prisiminti rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žodžius: „Tauta nėra tai, ką ji galvoja apie save, bet tai, ką apie ją galvoja Dievas“. O Dievas trokšta, kad žmogus, kaip pamiltas ir atpirktas kūrinys oriai atsiskleistų ir išpildytų savo pašaukimą Dievo, šeimos ir bendrapiliečių atžvilgiu. Čia kalbame ne apie žmogų apskritai, bet apie kiekvieną iš mūsų realiai gyvenantį, alsuojantį, čia esantį. O norint, kad taip įvyktų, mes būdami laisvi esame įpareigoti tausoti kiekvieną kitą, kaip Dievo pašauktą ir pamiltą žmogų, su savais įsitikinimais, kultūra, kalba, socialiniais ir profesiniais įgūdžiais bei talentais. Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas prie globalizacijos bėgų, bet globalus pasaulis arba, kaip šiandien vardijama, globalus kaimas, yra tikrovė, kurioje gyvename ir jeigu nieko nenutiks neprognozuojamo ir toliau gyvensime su ir tarp įvairių kultūrų, rasių, pasaulėžiūrų žmonėmis. Yra tikrovė, kurioje gyvename ir jeigu nieko nenutiks neprognozuojamo ir toliau gyvensime su ir tarp įvairių kultūrų, rasių pasaulėžiūromis žmonėmis. Ir nuo mūsų iš esmės priklauso ar globalizacija mums taps suklupimo akmeniu, ar palaiminimu. Šioje vietoje ypač verta gręžtis į mūsų šalies istoriją. Pažvelgę į ją kai kada už per didelio tautinio, kultūrinio ir koncesinio angažuotumo mes galime patirti, kad čia, šioje žemėje, slypi pasaulis, kurį tiek mažai dar pažįstame ir kurio pažinimas gali mums atverti visiškai naujas perspektyvas gyvenant XXI amžiuje. Mūsų žemėje šimtmečiais tarp įvairių tautybių: lietuvių, vokiečių, žydų, totorių, lenkų, rusų, baltarusių, škotų, italų, prancūzų, karaimų, latvių ir kitų tautų žmonės išpažįstantys skirtingus tikėjimus. Mes turime sunaikintos prūsų arba mažosios Lietuvos ypatingą paveldą, ne visiems dar suvokiamą ir iš esmės pasitarnavusį mūsų raštijai ir kultūrai. O juk čia, Lietuvoje, gyvavo šio, dabartinio pasaulio proveržis, kuris mums gali tapti ir ta patirtis gali tapti tikru lobiu priimant dabartinį pasaulį ir jos iššūkius. Svarbu, kad mūsų istorinė patirtis mums patiems taptų sava su visomis jos apraiškomis. Pažinę save sudarytume prielaidą oriai gyventi pasaulyje ir gerbti save, ir tik save, ir savo šalį vertinančius ir gerbiančius gali gerbti kaimynai, dėl kurių nepagarbos mes taip dažnai verkiame. Galbūt priimdami istorinę patirtį, kaip dovaną, mes išmoktume taip priimti ir dabartį su visomis jos realijomis ir pažintume žmogų, kaip gėrį. Tuomet sunkiai prekybos centre triūsianti motina, neįgalusis, garbingo amžiaus žmogus, kitai tautinei grupei priklausantis, laisvės netekęs kalinys neatrodys svetimi, mažiau pagarbos verti, bet savi, pašaukti gyventi po ta pačia saule ir jo šalyje, ir, kad jis yra turtas, o ne našta ir pavojus. Kaip supratau iš kuždesio, jeigu jau būtų gongas, jis nuaidėtų. Taigi į trumpesniąją pusę tuomet.

Gavėnios laiko skaitinį norėčiau priminti mums visiems, ką Dievas yra kalbėjęs ir tai yra ne reformos, o esminės reformacijos, mūsų širdžių pakeitimo ir krypties pakeitimo dalykas. „Štai pasninkas, kurio aš trokštu“ – sako Dievas. „Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu duona. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

Suprantu, kad daugelis šių minčių skamba, kaip utopinės, ypatingai politikai, kurie ruošiatės rinkimas ir kovojate begaline kova, tarp įvairių iššūkių. Bet prisiminkime vieną dalyką, kad visų mūsų atsakomybė yra kokia Kovo 11-oji bus. Ir šiandiena dar yra žmonių Lietuvoje, vis tik yra dar, kurie pasitiki žiniasklaida, netgi yra žmonių Lietuvoje, kurie dar kažkiek pasitiki ir politikais. Ir netgi yra žmonių Lietuvoje, kurie net pasitiki bažnyčia. Taigi, kokia didžiulė atsakomybė mums yra uždėta, idant Kovo 11-ąją išsaugotume. Linkiu, kad ateitiems kartoms nebūtų kartėlio dėl mūsų praeities, kaip mes jaučiame kartėlį, nepaisant, galime kalbėti apie įvairias istorines aplinkybes, skaitome apie Liublino Uniją, skaitome apie abiejų tautų Respubliką, sunaikintą per bajorų vaiduose ir girtuoklystėje. 40-ieji metai valstybės praradimas ir dalies mūsų vadovų išdavystė. Geriau, kad tai nepasikartotų, už tai turime žvelgti vieni į kitus su meilę ir šiandieną džiaugtis, nes mes dar esame ir dar daug ką galime padaryti, kad žmonės, čia gyvenantys ir už Lietuvos ribos esantys mūsų tėvynainiai sakytų, štai Lietuva, tai yra mano tėvynė, mano namai, ir aš didžiuojuosi, kad šie namai manęs laukia ir jie yra man brangūs. Jėzus sako, pasilikite tiesioje ir tiesa padarys jus laisvus. Dėkoju už kantrybę“ (iš stenogramos).

Ryšių su visuomene skyrius, tel. 239 6132

www.lrs.lt

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Paprūsės evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas ir švietėjas Augustas Aleksandras Vymeris (August Alexander Wiemer) gimė 1869 m. gruodžio 16 d. Geisteriškių k. (Bartininkų vls., Vilkaviškio aps.).

Jo tėvai buvo Motiejus (Mateušas) Vymeris (Matthäus Wiemer, gim. 1834) ir Anė Kelertaitė (Anna Kehlert, gim. 1843). A. Vymerio vyresnė sesuo Augustė (Auguste Wiemer, 1867 08 16 Geisteriškiuose–1928 09 29 Oklahomoje, JAV) buvo ištekėjusi už Leopoldo Eidšūno (Eidschun, 1864 08 08 Kisiniškiuose (Alvito vls., Vilkaviškio aps.)–1931 05 04 Mccurtain, Haskell, Oklahoma, JAV), gyveno JAV, turėjo 7 vaikus.

Senelis iš tėvo pusės buvo Jurgis Vymeris (George Wiemer), vedęs Luizę Frydrichsdorf (Luise Friedrichsdorf).

Seneliai iš motinos pusės buvo Gotlybas Kelertas (Gotlieb Kehlert) ir lietuvaitė Henrieta Gerulaitytė (Henryetta Geralajtyt).

Senelis Jurgis – zalcburgiečių palikuonis. Šie dėl savo evangeliško tikėjimo katalikų arkivyskupo Leopoldo Firmiano 1731 m. spalio 31 d. (Reformacijos dieną!) aktu buvo žiauriai ištremti iš Zalcburgo krašto, kurie Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktų ir patentų raginami apsigyveno 1709–1711 m. maro išnaikintuose Rytų Prūsijos kaimuose. XVIII a. II pusėje Vymerių šeima iš Mažosios Lietuvos persikėlė į Sūduvą.

Pavardė Vymeris (Wiemer) prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo plačiai palitusi Vokietijoje, Maž. Lietuvoje ir Suvalkijoje (yra ir dabar). Str. „Kunigo Augusto Vymerio, Tauragės ev. liut. parapijos klebono, 70 metų amžiaus sutiktuvės“ (Lietuvos evangelikų kelias, 1940, saus. 7 (nr. 1 (232)), p. 3) klaidingai rašoma Ona Kėlerytė. Beje, Tauragės parapijos antrasis kunigas (1936–1940) Adolfas Keleris (1906–1983), gimęs Šmurų k., Veiverių vls., kunigės Tamaros Schmidt tėvas, tik studijų metu Kaune iš Kelerto virto Keleriu. Jo brolis Juozas (1898–1987), po karo atsidūręs Kanadoje, (kaip ir dar du broliai) visą gyvenimą liko Kelertu.

A. Vymeris iki vienuolikos metų lankė kaimo pradinę mokyklą. Tada įstojo į Marijampolės gimnazijos parengiamąją klasę, kurios mokytojas buvo poetas Petras Arminas-Trupinėlis. Vėliau jį mokė ir Petras Kriaučiūnas.

Baigęs Marijampolės gimnaziją su lietuvių kalbos kursu 1891 m. rudenį įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universiteto Teologijos fakultetą, kurį baigė 1896 m. pavasarį. Tų pačių metų rugsėjo 27 d. Varšuvoje buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Augustavo superintendento Leopoldo Eduardo Erdmano (1818–1899) pagalbininku Užnemunės Garliavos parapijoje. Augustavo vyskupija (diecezija) priklausė ne Kuršo kaip visa Lietuva, bet Varšuvos konsistorijai. Vyskupas, kuris jį ordinavo, tarp kitko pasakė: „Pavargti neturėsite laiko“.

L. Erdmanui dėl senatvės 1897 m. pasitraukus iš kunigo pareigų A. Vymeris aptarnavo Garliavos parapiją iki 1905 m. pavasario. Joje tarp lietuvių ir vokiečių dirbo su dideliu įkvėpimu (tuo metu buvo 50 lietuviškų šeimų). Lietuvių konfirmantų tėvams parengė rankraštinį spausdintomis raidėmis katekizmą. Dėstė tikybą ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Kauno priemiestyje atsiradus Tilmanso, o kiek vėliau ir Šmidto fabrikams, dalis parapijiečių persikėlė į Šančius. Garliavoje beliko tik trečdalis parapijiečių, tad ir kunigo pajamos labai sumažėjo.

Todėl A. Vymeris mielai priėmė kvietimą dirbti Pabijanicos parapijos (Lasko aps., netoli Lodzės) kunigo Rudolfo Šmidto (Schmidt) pagalbininku. Tačiau atsiradus galimybei darbuotis nors iš dalies lietuviškoje parapijoje po dviejų metų, 1907 m., gavęs pakvietimą persikėlė į Vyžainius (dab. Lenkijoje), kur pamaldas laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis. Aptarnavo ir Vištyčio filiją.

1910 m., gavęs kvietimą atlaikyti lietuviškas pamaldas Tauragėje per Mikelio šventę, sulaukė jos klebono Gustavo Karolio Matisono (Mattisson, 1867–1919) prašymo perimti ir jo pareigas, nes pastarasis norįs grįžti į savo gimtąją Latviją. 1911 m. pavasarį parapijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas Tauragės klebonu.

A. Vymeris 1911 m. gegužės 1 d. iš Vyžainių persikėlė į Tauragę ir su gausia šeima (6 vaikai) apsigyveno klebonijoje ant Jūros upės kranto, kurioje dirbo iki mirties. Tų pačių metų rudenį Kuršo vyskupas (generalsuperintendentas) Aleksandras Bernevicas (Bernewitz) su kunigais G. Matisonu iš Tukumo ir Jonu Straumaniu (Johann Straumann) iš Duobelės, buv. Kretingos klebonu (1894–1908), atliko A. Vymerio įvedimo (introdukcijos) pamaldas į Tauragės kunigo pareigas.

Didžiausiai Lietuvoje Tauragės parapijai dar priklausė 6 filijos: [Žemaičių] Naumiesčio, Batakių, Margiškių [dab. Sartinnkų], Šilalės, Skaudvilės ir Kelmės surinkimai. Kunigas tik kelis kartus per metus jose atlikdavo santuokos ir jaunuolių įžegnojimo (konfirmacijos) apeigas, dalindavo Šv. Vakarienę, o visus kasdienius dvasinius, administracinius bei ūkinius reikalus tvarkė kantoriai (mokytojai).

1912 m. pradžioje Tauragės daktaro Paulavičiaus buvo įkurta ūkininkų savitarpio paskolos draugija arba bankas, kurios valdybos nariu tapo ir A. Vymeris.

Kun. A. Vymeriui pradėjus dažniau laikyti pamaldas, surinkimus, maldų ir Biblijos aiškinimo valandas nei buvo įprasta, Tauragės parapija sutiko, kad nuo 1912 m. pradžios be kantoriaus dar būtų įvestas klebonijos raštinininko „urėdas“ išrašymui ir išdavimui visokių metrikų ir kitokių ženklų bei dokumentų, kurie priklauso prie bažnyčios ir parapijos reikalų, pabranginus šias paslaugas.

A. Vymeriui 1912 m. liepos pradžioje grįžtant plentu iš Skaudvilės į Tauragę arkliai pasibaidė priešais atvažiuojančio automobilio. Kunigas, lipdamas iš vežimo jų nuraminti, buvo automobilio užkabintas ir susižeidė kairę koją bei ranką.

1912 m. liepos 27–29 d. Balstogėje (Gardino gub.) vyko Vilniaus apygardos (jai priklausė šešių – Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo – gubernijų liuteronai) kunigų sinodas, kuriame dalyvavo ir A. Vymeris. Čia liepos 28 d. buvo pašventinta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia. Kauno gubernijoje buvo 10 ev. liuteronų parapijų, kurios dar turėjo ir filijų (jų buvo 26).

Nuo senų laikų Lietuvoje buvo tokia tvarka, kad pamaldos liuteronų bažnyčiose iš ryto būdavo vokiečiams, o vidurdienį – lietuvininkams. Bet, stiprėjant lietuvių tautiškam susipratimui visoje Lietuvoje, 1912 m. šie ir Tauragėje pradėjo reikalauti, kad būtų jiems paskirtos pamaldos rytmečiais tam tikromis dienomis, o vokiečiams – po pietų. Kilo dideli ginčai, kol įsikišusi konsistorija atsižvelgė į lietuvių prašymus ir 9 dienas per metus paskyrė jiems palankų sprendimą. Nors Tauragėje pamaldų tvarka buvo pakeista lietuvių naudai, tik nežinia kodėl buvo delsiama tai vykdyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, viskas vėl pasikeitė. Tik 1919 m. lietuviai galutinai iškovojo savo teises.

A. Vymeris parengė ir 1913 m. išspausdino tam tikras rašymo knygutes (sąsiuvas) po 3 kap. bei raidžių ir žodžių rašymo pavyzdžių knygutes (44 p., su storo mėlyno popieriaus viršeliais, po 3–6 kap.), skirtas norintiems namuose savo vaikus pamokyti lietuviškai rašyti (tada vėl uždrausta mokyti rašyti lietuviškai einančius prie įžegnojimo). Jo įsteigtoje „Evangeliškoje blaivystės draugystėje“ (įstatai patvirtinti 1913 03 20 St. Peterburge, nors kreiptasi dar 1912 m. rugsėjį) 1914 m. balandį buvo 27 nariai. Jos įstatai tiko ir filijoms.

1914 m. liepos 14–16 d. Tauragėje vyko Vilniaus apygardos kunigų sinodas, į kurį atvyko 6 kunigai – nė vienas jų nemokėjo lietuviškai. Tik vietos kunigas A. Vymeris, vokiškos kilmės zalcburgietis, lietuviškai gerai mokėjo (šeimoje kalbėjo vokiškai) iš mažens. Jis aiškiai palaikė lietuvius, rėmė bei pats dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime.

Pirmojo pasaulinio karo metu (1915) vokiečių patrankų sviediniais buvo sugriautas Tauragės ev. liuteronų bažnyčios bokštas, varpas atsidūrė po jo griuvėsiais, sunaikinti vargonai.

1919 m. Lietuvoje dirbo 15 liuteronų dvasininkų, kurie aptarnavo beveik 50 parapijų ar filijų. Dauguma kunigų neturėjo Lietuvos plietybės ir nemokėjo lietuviškai, išskyrus A. Vymerį, lenką Henriką D. Sroką ir lietuvininką Martyną Kibelką. Tik 1926 m. bažnyčiose pradėta raštvedyba lietuvių kalba.

Nuo seno Lietuvoje pamaldos buvo laikomos vokiečių, lietuvių ir latvių kalbomis, todėl nepavykus susitarti, 1921 m. buvo įkurti trys sinodai pagal tautybes, o konsistorija – viena.

Kun. Augustas Vymeris 1919 m. kartu su kitais įkūrė nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją, buvo jos viceprezidentu (1922 04 15–1925 12 16) ir lietuvių ev. liuteronų sinodo vicesenjoru 1922–1928 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo A. Vymeris garsėjo kaip aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas, darbavosi ir švietimo srityje. Matydamas, kad Žemaitijos liuteronai pradžios mokyklose neturi nė vieno evangelikų tikybos mokytojo, sumanė įsteigti kursus mokytojams rengti. 1919 m. jis suorganizavo „Mokyklų draugiją“, kurios įstatus patvirtino vyriausybė. Pats aplankė visas evangeliškas parapijas Lietuvoje su prakalbomis ir surinko lėšų savo pirmiems kursams.

Vyriausybė palankiai žiūrėjo į šią veiklą. Jam paprašius, atsiuntė savo atstovą dalyvauti išleidžiamuose egzaminuose ir duodavo leidimą mokytojauti tik tiems kursų lankytojams, kuriuos A. Vymeris pripažindavo pakankamai paruoštus. Jis džiaugėsi, kad mokytojas Jonas Vilkaitis jo vedamuose kursuose pedagogiką dėstė nemokamai. Nebuvo tinkamų vadovėlių, tačiau turėjo šapirografą, kuriuo paruošdavo reikalingus tekstus. Matydamas, kad šie kursai (1920 09 10–1921 02 24) parengė per mažai mokytojų, jis dar kartą aplankė evangeliškas parapijas ir suorganizavo antruosius kursus – metinius (1922 01 11–1923 01 15). Kadangi surinktų lėšų pakako tik vienam pusmečiui, tai A. Vymeris juos antrame pusmetyje perdavė vesti valdžios paskirtam vedėjui J. Vilkaičiui, sau pasilikdamas tik kai kurių dalykų dėstymą. Abejus kursus baigė 40 klausytojų (pirmuosius kursus lankė 33, tarp jų 7 iš Klaipėdos krašto, metinius atitinkamai – 44 (14) klausytojai).

Iš šių su Tauragės burmistru mokytoju J. Vilkaičiu organizuotų mokytojų kursų 1923 m. išaugo Tauragės mokytojų seminarija. A. Vymeris buvo šios seminarijos ir Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos tikybos mokytojas, 1924–1927 m. – suaugusiųjų gimnazijos direktorius.

Nuo 1921 m. parapijiečių dalis (vokiečiai) antrojo parapijos kunigo, buv. misionieriaus, Samuelio Weinraucho, nemokančio lietuviškai, buvo kurstomi prieš savo kleboną už jo aktyvią lietuvišką veiklą. Atvykę 6 kunigai misionieriai iš Vokietijos, remiami vietos kunigų vokiečių, siekė perimti tiek parapijų, tiek ir visos Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios valdymą į savo rankas. Jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad netenka pirmenybės kaip buvo iki tol.

Bet A. Vymeris rėmė 1923 m. lapkričio 23 d. Tauragėje įsteigtą tautiškai nusiteikusią Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungą „Pagalba“, palaikė lietuvių ev. liuteronų lygių teisių reikalavimą bažnytiniuose reikaluose ir pasisakė prieš vokiečių savivaliavimą bei šovinistinį laikymąsi parapijose ir konsistorijoje.

Tarp provokiškos parapijos tarybos ir klebono kilo nesutarimai. A. Vymeris apkaltino ją dėl uždelsto lėšų, gautų iš Vokietijos vokiškai parapijos daliai, panaudojimo, nes gauta piniginė parama dėl infliacijos prarado jos dalį. Taryba atleido jį iš pareigų, bet klebonas nepakluso.

Tada provokiško nusistatymo M. Kybelkos konsistorija iškėlė jam bažnytinę bylą, kad jis per mažai rūpinąsis parapija, ypač jos vokiška dalimi. Todėl 1925 m. kovo 30 d. nutarta pašalinti A. Vymerį iš Tauragės parapijos klebono ir kunigo pareigų bei gegužės 1 d. perkelti į kitą parapiją, tačiau jis, remiamas lietuvių, vis tiek ėjo šias pareigas. 1925 m. birželio 22–23 d. Tauragėje įvykęs lietuvių ev. liuteronų sinodas nutarė A. Vymerio bylą persvarstyti naujoje konsistorijoje. Šio sinodo rinktą dvasinį atstovą kun. Vilių Gaigalaitį iš Klaipėdos krašto, Lietuvos Prezidentas paskyrė Lietuvos ev. liuteronų konsistorijos prezidentu. Konsistorija, jo vadovaujama, peržiūrėjo A. Vymerio bylą, jį išteisino ir grąžino visas kunigo bei klebono teises. 1926 m. rugsėjo 1 d. A. Vymeris išspausdino viešą raštą vokiečių kalba „Wirren in der Kirche“ („Painiavos bažnyčioje“), kuriame plačiai išdėstė neteisėtus vokiečių žingsnius bei savivaliavimus ir gynė lietuvių ev. liuteronų reikalus parapijose.

A. Vymeris artimai bendravo su Vydūnu, kuris ne kartą lankėsi Tauragėje, Martynu Jankumi, V. Gaigalaičiu. 1938 m. parapijiečių aukomis ir pasiaukojančiu darbu buvo atstatytas bokštas, įsigyta vargonėliai. Atnaujintoje bažnyčioje 1938 m. rugsėjo 18 d. įvyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo Latvijos arkivyskupas T. Grinbergas drauge su ev. reformatų (P. Jašinskas, A. Balčiauskas) ir ev. liuteronų kunigais (A. Gelžinius, A. Laukozilis, J. Pauperas, H. Sroka, A. Keleris, A. Vymeris, M. Bumbulis). Ta proga Tauragėje buvo organizuota pirmoji evangelikų giesmių šventė, kurioje iškilmingai skambėjo lietuvių evangelikų giesmė „Pranaše didis“, L.van. Bethoveno „Padangės giria“ ir kitos. Dalyvavo apie 20 bažnytinių chorų (400 giesmininkų) bei bandonininkų ansamblių.

Parapijoje veikė keturios evangelikų vaikų pradinės mokyklos, vaikų darželis, senelių prieglauda. Joje buvo įsteigti mergaičių namų ruošos kursai. Į tarpukario Tauragės muzikinį gyvenimą darniai įsiliejo plačiai garsėjęs evangelikų choras, nuolatos dalyvavęs įvairiuose renginiuose.

A. Vymeris rimtais patarimais ir nuoširdžiu prijautimu pritarė naujam bendram evangelikų (liuteronų bei reformatų) „Giesmynui su maldomis“, kuris buvo išspausdintas 1942 m. (prigijo tik tarp ev. reformatų).

Turėdamas muzikinių gabumų, rinko ir užrašinėjo lietuvių ev. liuteronų liaudies giesmių melodijas, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu visa medžiaga (70 giesmių) pražuvo.

A. Vymerio žmona Leontina (Anna Leontine Wernitz, 1869 05 24 Vyžainiuose–1957 11 29 Tauragėje) buvo Augustavo superintendento Vladislovo Vernico (Maximilian Wladislaus Wernitz, 1832 05 25 Varšuvoje–1917 05 06 Suvalkuose) dukra. Jos motina buvo estė Alvinė (mergautinė pavardė Alwine Johanna Oberleitner, 1836 05 01 Dorpate (dab. Tartu)–1918 Tauragėje) iš Tartu. A. ir L. Vymeriai užaugino ir išmokslino 4 sūnus bei 2 dukras.

Sūnus Ernestas Vymeris (1897 Garliavoje–1968), 1918 m. baigęs Tauragės progimnaziją, Dotnuvoje įgijo žemės matininko specialybę. Jis dalyvavo 1923 m. Žemės reformos įgyvendinimo darbuose. 1926 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, tapo lakūnu. Sovietams okupavus (1940 06 15) Lietuvą, jos aviacija buvo likviduota, o pirmomis „valymo“ dienomis (liepos 2 d.) į atsargą paleistas ir karo aviacijos kapitonas E. Vymeris. 1941 m. jis su šeima (buvo vedęs katalikę lenkaitę) repatrijavo į Vokietiją, kur ir mirė.

Sūnus Henrikas (Heinrich) Vymeris (1899 Garliavoje–1981 01 06 Vernigerodėje (VDR)), baigęs Tauragės progimnaziją, įstojo į Mokytojų seminariją. Mokytojavo Tauragėje ir kitose Lietuvos mokyklose. Dirbdamas Tauragėje, vedė Zelmą Neimantaitę (mirė 1986 m.) iš Šilinės kaimo. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Apsigyveno Vernigerodėje (prie Herco kalnų).

Sūnus Rudolfas Otto Vymeris (1906 08 13 Pabijanicoje–1980 10 30 Bergkirchene (VFR)), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1925 m. spalio 1 d. priimtas į naujai įkurtą Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą (studijos prasidėjo 1926 01 15), pradėjo studijuoti Kaune. 1930 m. gegužės 20 d. baigęs minėtą fakultetą, Tauragėje susituokė (1930 07 08) su Elena Trautmanaite (Helene Malwine Johanna Trautmann, 1901 05 24 Nitschunge–1981 02 13 Paderborne). Dėl kunigų stokos (1928 09 30) Jurbarke buvo įšventintas į kunigus diakonus. Kunigavo Jurbarke, Panevėžyje, Virbalyje, Kaune ir nuo 1935 m. spalio 15 d. Garliavoje (su Prienų filija). LELB konsistorijoje išlaikė egzaminus „pro venia concionandi“ (1937 09 15) ir „pro ministerio“ (1937 11 10). Visur kunigas kėlė tautinę jaunimo dvasią, rėmė lietuvių kultūrą ir švietimą. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Kadangi Lietuvoje buvo pasireiškęs kaip nacionalsocialistų priešas, tai Berlyno saugumo policija uždraudė jam pamokslauti ir mokyti tikybos. Po karo kunigavo įvairiose parapijose, o paskutinius 20 metų ėjo Bergkircheno kunigo pareigas. Vaikų neturėjo. Palaidotas Paderborno kapinėse.

Sūnus Povilas (Paul) Vymeris (1911 03 12 Vyžainiuose–2007 Bradforde, D. Britanija) – mokytojas, literatas. Mokėsi Tauragės pradinėje mokykloje, 1930 m. baigė Tauragės gimnaziją. VDU studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą bei anglų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. 1936 m. baigęs universitetą, pradėjo mokytojauti Giedraičių progimnazijoje, 1937 m. perkeltas mokytoju į Biržus. 1937 m. vedė Janiną Katkevičiūtę iš Kauno (mirė 1977 m.). 1940 m. mokė Kauno 9-ojoje gimnazijoje, 1941 m. pradžioje su žmona ir sūneliu (mirė Vokietijoje) repatrijavo į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Anglijoje Bradfordo mieste, netoli Londono; dirbo fabrike. 1992 m. lankėsi Tauragėje.

Savo eiles, pats išvertęs į anglų kalbą, spausdino Bradfordo literatūriniame almache, romano „Vanagas ir Zuikis“ fragmentus – 1994 m. savaitraštyje „Naujasis dienovidis“. Rėmė Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimą. Vokietijoje gimė sūnus Aleksandras Laimutis (moka lietuviškai), kuris 2001 m. su žmona ir dviem vaikais lankėsi Lietuvoje. Jis dabar yra kompiuterių programų kompanijos direktorius ir gyvena Londone.

Dukra Margarita Vymerytė (1902 06 10 Garliavoje–196512 03 Vilniuje) buvo tautosakininkė, pedagogė, kuri daug nusipelnė mūsų krašto kultūrai. Studijavo Vokietijos ir Kauno universitetuose, mokytojavo, dirbo MA. Paskelbė darbų apie lietuvių ir kitų tautų pasakas, dalyvavo rengiant „Lietuvos tautosakos rinktinę“ (1954) ir „Lietuvių tautosakos apybraižą“ (1963).

Dukra Elena (Helena) Vymerytė (1904 04 25 Garliavoje–1991 02 12 Herforde, Vokietija) dėl silpnos sveikatos baigusi tik du mokytojų seminarijos kursus dirbo miesto vaikų darželio patarnautoja. Po karo gyveno su motina, sunkiai vertėsi. Nuo 1957 m. Vilniuje slaugė sergančią seserį, po jos mirties išvyko į Vokietiją, kur gyveno Herfordo šv. Jono senelių prieglaudoje.

1941 m. pradžioje (iki 03 25) Lietuvos vokiečiams paskubomis repatrijuojant į Vokietiją pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. sutartį, Lietuvą paliko 27 iš 32 kunigų ir tūkstančiai liuteronų (ne tik vokiečiai), tačiau A. Vymeris Tauragėje liko iki mirties. Nuo 1941 01 31 buvo konsistorijos vicepirmininku (ši praktiškai neveikė).

Per visą ilgą kunigystės tarnybą beveik nebuvo sirgęs, nors daug kartų teko pavargti ir sušalti, tačiau 1939 m. pasiligojo, tad savo 70-mečio jubiliejų šventė lovoje.

A. Vymeris mirė klebonijoje 1942 m. balandžio 1 d. 17 val. Palaidotas Velykų I d. (04 05). Abu su žmona Leontina (ir dukra Margarita) buvo palaidoti senosiose Tauragės kapinėse. 1971 m. jas uždarius, jų palaikai 1980 m. balandžio 26 d. buvo perkelti į Joniškės kaimo kapines. Tauragėje A. Vymerio vardu pavadinta gatvė šalia klebonijos ir viena miesto biblioteka. Tauragiškiai iki šiol buvusią senosios klebonijos prieškarinę teritoriją vadina „Vymerio kalnu“.

Tauragės viešosios bibliotekos darbuotojos parengė knygelę „Vymerio kalnas“ (1997) apie garsią Vymerių šeimą, kalną ir jo sutvarkymą.

Minint 140-ąsias A. Vymerio gimimo metines, 2009 m. Tauragės bibliotekininkė Ina Steponaitytė išleido knygą „Tauragės krašto švietėjas Augustas Vymeris : kraštotyrinis leidinys“. 2001 m. sukurtas proginis vokas (dail. Antanas R. Šakalys).

Vienas iš ryškiausių XX a. pr. asmenybių ne tik Tauragės krašte, bet ir visoje Lietuvoje, aktyviai veikęs lietuvių kultūros ir švietimo srityje, ištikimai 45 metus ėjęs kunigo pareigas Garliavos, Pabijanicos (prie Lodzės), Vyžainių ir Tauragės parapijose, A. Vymeris nusipelno didelės pagarbos ir įvertinimo.

Nuotraukose:

1. Kun. Augustas Vymeris / Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3

2. Tauragės ev. liuteronų bažnyčia (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3)

3. Tauragės ev. liuteronų parapijos statistika 1939 m. / (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 21, nr. 2 (233), p. 15)

4. Kun. Augustas Vymeris su mokiniais (Nuotr. iš www.grazitumano.lt/)

5. Vymerių šeimos kapas Joniškės k. kapinėse (Virginijaus Steponaičio nuotr.)

6. Proginis vokas su kunigu A. Vymeriu (dail. Antanas R. Šakalys)

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 2.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 2.

Vytautas GOCENTAS, Vilnius

Joniškio liuteronai – sena ir garbinga Lietuvos gyvojo krikščioniškojo paveldo dalis. Pasidomėkime ir joniškiečiai, ir aplinkiniai, ir tolėliau gyvenantys kaip tikėjimo broliai gyveno, puoselėjo religinius jausmus, gynė teisę ir galimybę išpažinti meilę artimui.

Štai keletas viešai internete skelbiamų šios parapijos veikimo datų: XVII a. 2 p. – spėjama, kad įsteigiama parapija, statoma pirma bažnyčia; bažnyčią ir archyvą sunaikiną gaisras. 1807-1817 m. – Joniškio kunigu buvo Fridrichus Wilhelmus Sikubovius (ar Skubovius?). 1829 m. – įkuriama Joniškio evangelikų liuteronų filija. 1847–1848 m. grafas Julius von Medem ir baronas Julius von Frank pastatė antrą bažnyčią. 1848 m. – bažnyčia pašventinama. 1862 m. – parapijai priklausė 1.600 parapiečių. XX a. 1 p. – Nepriklausomybės metais parapijos klebonu buvo kun. Erikas Leijeris.

XX a. vidurys – po II pasaulinio karo parapija taip pat veikė.

Dėl registruotos ir veikiančios Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atėmimo ir pavertimo grūdų sandėliu, E. Leijeris 1949 m. rugsėjo 15 d. laišku kreipėsi į A. Sniečkų, o 1949 m. spalio 11 d. išsiuntė protesto telegramą Stalinui. Bažnyčią grąžino, tad 1949 m. lapkričio 5 d. pasiuntė padėkos telegramą Stalinui. Kovojo ir dėl kitų bažnyčių (Pagėgių, Skaudvilės, Pakruojo ir kt.) atėmimo, kunigo J. Gavėnio suėmimo. Sovietinės valdžios pareigūnams ir valstybės vadovams negalėjo patikti viešai reiškiamas nepasitenkinimas jų vykdomais veiksmais, primenant jais pažeidžiamus tarptautinius susitarimus, teisės normas, sovietinės konstitucijos straipsnius apie tikėjimo ir sąžinės laisvę, Bažnyčios ir valstybės santykius.

1949 m. gruodžio 28 d. nutarimu Leijeris gruodžio 30 d. suimamas ir išvežamas į Vilnių, kur 1950 m. lapkričio 11 d. baigiamas bylos tyrimas. Buvo apkaltintas 1942 m. lapkritį pasirašęs „Abipusės pagalbos“ garbės komiteto atsišaukimą „Tėvynainiai“ kartu su 20 žymių Lietuvos veikėjų, kuriame kviečiama suteikti pagalbą savo artimui, nukentėjusiam nuo metus trukusio bolševikų teroro ir nuo prasidėjusio karo. Tai įvertinta kaip antisovietinė veikla. Taip pat apkaltintas 1948 m. gruodžio 8 (ar 10) – 1949 m. gegužės 4 d. „laikęs“ jau suimto kun. Jono Mizaro 1947 m. rugpjūčio 9 d. parengtą memorandumą, kad būtų išvesta sovietinė armija ir surengti nauji rinkimai dėl nepriklausomos Lietuvos ateities, kuriuo šis norėjo supažindinti šalies ir užsienio vyriausybes, įvairias organizacijas. Nuteistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Lageryje kaliniai vadino Leijerį „geruoju bičiuliu“, nes jis dalijosi su jais duona, paguoda ir viltimi. Mirė lageryje. Kapas nežinomas. Lietuvos TSR prokuratūros 1989 m. gruodžio 25 d. reabilituotas, paž. Nr. 13-10/89. Visa tai galima perskaityti Mažosios Lietuvos tinklapyje, kurį globoja ir pildo Lietuvos istorijos laikraščio Voruta redakcija bei VšĮ Vorutos fondas, aktyvavus šią jungtį http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=1240

Ką šiuo klausimu papildomai galime perskaityti ir Žeimelio liuteronų parapijos tinklapyje (http://www.liuteronai.lt/Parapijos/Zeimelio-parapija/Parapijos-istorija/Parapijos-istorija)?

1949 metais, kai tuometinė valdžia Joniškio bažnyčią norėjo paversti grūdu sandėliu, kunigas E. Leijeris spalio 11 dieną pasiuntė protesto telegramą J. V. Stalinui ir bažnyčia trumpam laikotarpiui buvo grąžinta tikintiesiems. Tačiau po poros mėnesių (1949 XII 30), padarius kratą klebonijoje, kunigas E. Leijeris buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą į Michailovkos lagerį (Krasnojarsko sritis, Suslovo geležinkelio stotis). Sibire jis išgyveno tik porą metų. Ten, be sunkių darbų, jis aptarnavo tikinčiuosius tremtyje. Jis mirė 1951 XII 31. Tiksli jo palaidojimo vieta nežinoma. Žinoma tik tiek, kad kapinės buvo už 17 kilometrų nuo lagerio. Kaliniai galėjo palydėti jį tik iki lagerio vartų, o toliau jiems buvo uždrausta zona. Jo atminimui Žeimelio kapinėse pastatytas paminklas. Parapijos klebonu buvo kun. Gustavas A. Rauskinas (Rauskiņš, iš Latvijos pakviestas E. Leijerio). Šiuo metu ją aptarnauja kun. Romas Pukys (be to pamaldas laikantis ne tik Joniškyje, bet ir Šiauliuose, Radviliškyje, Kelmėje). Parapijos tarybai vadovauja pirmininkė Laima Norvaišienė.

Verta pasidomėti ir kitais šaltiniai. Vilmos Akmenytės straipsnyje Lietuvos latvių liuteronų bendruomenė 1918-1940 m. (http://www.straipsniai.lt/religija/puslapis/4344. Žiūrėta 2012 03 12) pastebima tokia minėtų įvykių eiga: Kiek vėliau suimami konsistorijos pirmininkas kunigas Erikas Leijeris, kunigai Gustavas Rauskinas, Jurgis Gavėnia, Jonas Mizaras, parašęs ir išsiuntęs JAV przidentui Lietuvos išlaisvinimo deklaraciją.

Kitame ta pačia tema Tauragės kurjeryje 2008 12 29 paskelbtame Jono Liorančo straipsnyje Pašauktas ir siųstas (apie Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vadovą vysk. Joną V. Kalvaną) sužinome (http://www.kurjeris.lt/article/articleview/7496/1/1334/): Lygiai taip prieglobstį Tauragėje rado paskutinysis Smalininkų bažnyčios kunigas Vilhelmas Grodė. Prisimenu, kaip jis, tylus, užsidaręs savyje, susimąstęs ir paslaptingas, su vešlia patriarcho barzda, ateidavo į bažnyčią, sėsdavo prie vargonų ir vargonuodavo pamaldoms, o kas iš tiesų buvo šis vargonininkas, tuo metu žinojo tik parapijos klebonas J. V. Kalvanas.

Todėl ir norėtusi dar kartą pastebėti, kad tiek Joniškio, tiek ir kita Lietuvos liuteronų bažnyčios ir parapijų istorija būtina nuolatinių studijų, liudijimų užrašymo, paskelbimo. Manau, kad yra ko ir apie ką pasiteirauti, pasidomėti. Visuomet pasitikiu kraštotyrininkų, mokytojų, moksleivių ar iš studijų universitetuose grįžtančio jaunimo pastangomis.

Galiu tik paliudyti, kad tokios pastangos nebus bevaisės – praturtėsime visi vardan Tos Lietuvos.

Nuotraukose:

1. Joniškio evangelikų liuteronų parapija (Kun. Juozo Mišeikio nuotr., 2012 m.)

2. Joniškio evang. liuteronų parapija (Tado Sperausko šeimos archyvo nuotr.)

Voruta. – 2012, geg. 26, nr. 11 (749), p. 11.

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Prieš nemažai metų (kas dabar pasakys, prieš kiek? – tik, pamenu, ir šviesaus atminimo dailininkė Eva Labutytė čia buvo) turėjau progą Vilniuje pamatyti klaipėdiečių, vadovaujamų nenuilstančios mažlietuviško paveldo tyrėjos ir propaguotojos, Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto baltų kalbotyros ir etnologijos katedros prof. dr. Dalios Kiseliūnaitės, spektaklį-koncertą pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“…

Jau maniau senokai šį vaidinimą „nuėjus nuo scenos“, tapus istorine detale, užfiksuota gal tik nuotraukose… O štai koks malonus netikėtumas! Šiemetinėje festivalio „Skamba skamba kankliai“ programoje išvydau ir tokį anonsą: 2012 m. gegužės 27-ąją Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kieme ar pačioje bažnyčioje (pagal oro sąlygas) – folkloro spektaklis „Jau saulelė“ (pirmoji dalis „Pavasario linksmybės“), atliekamas Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblių „Alka“ ir „Vorusnėlė“, kunigo vaidmenį jame atlieka kun. Jonas Liorančas, Slunkiaus – Jonas Tilvikas; režisierė Dalia Kiseliūnaitė, kapelos vadovas – Jonas Petrauskas…

Taigi sekmadienis daugeliui iš mūsų išties buvo šventiškas, kupinas įspūdžių – rašau iš Vilniaus liuteronų bažnyčios „varpinės“… Rytines pamaldas – o juk Sekminės! – laikė kun. Ričardas Dokšas ir… kun. Jonas Liorančas… Taigi pastarajam kunigu tądien teko pabūti dukart ir dvejopai: atstovaujant save, XXI-ojo amžiaus Nidos, Juodkrantės bei Rusnės parapijėlių kleboną, sostinės bažnyčioje pavaduojantį Vyskupą, ir – XVIII amžiaus mažlietuvių ganytoją, galbūt patį tolminkiemiškį Kristijoną Donelaitį, negailintį neviežlybiems būrams aštraus pabarimo.

Gal ir gerai, kad lietus ir pavakariop vis dar dulksnojo, nors smarkusis popietinis jo šuoras jau buvo praėjęs – nežinia, kaip ne itin erdviame bažnyčios kieme būtų išsitekę du gausūs būriai: mažlietuvių artistų, ir vilniečių žiūrovų.

Nors renginys netruko ilgai (kiek daugiau nei pusvalandį), tačiau emocinis, estetinis ir informacinis jo klodai ir krūviai, gražiai susilydę į vienumą, regis, paveikė kiekvieną žiūrovą. Senieji ano krašto simpatikai patyrė malonumą, o menkai apie jį girdėjusiems, tikėkimės, bent kiek prasiplėtė istoriniai horizontai…

Puikiai perpynus mūsų klasiko Kristijono Donelaičio poemos ištarmes (jomis bylojo ir Kunigas, ir Slunkius, ir bevardžiai mažlietuviai), Mažosios Lietuvos dainas, sakytinį folklorą (paukščių balsų bei kitokių garsų pamėgdžiojimą ir pan.), pasitelkus išmoningą režisūrinį sprendimą (kunigo vaidmenį atliekant „tikram“ kunigui; vaikų „Vorusnėlei“ ir suaugusiųjų „Alkai“ praplečiant vienam kito „diapazoną“) ir tradicinius etnografinius drabužius, spektaklis išties tapo kultūrinių-istorinių prasmių prisodrintu renginiu.

Pristatydama spektaklį, režisierė (ir, kaip galima manyti, – iniciatorė) prof. D. Kiseliūnaitė pažadėjo, kad sulauksime dar trijų spektaklų dalių (visos K. Donelaičio poemos inscenizacijos). Matyt, sumanymus inspiruoja ir būsimasis Kristijono Donelaičio 300-asis gimtadienis – visus metų laikus aprėpiantis spektaklis 2014-ųjų jubiliejų išties prasmingai praturtintų!

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Kun. J. Liorančas sakė pamokslą Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje

2. Folkloro spektaklį „Jau saulelė“ pristatė jo režisierė prof. D. Kiseliūnaitė (kairėje)

3. Kun. J. Liorančas tarp mažlietuvių 

Voruta. – 2012, birž. 9, nr. 12 (750), p. 8.

Vilniaus evangelikai liuteronai lapkričio 19-ąją mini Parapijos dieną. „1988 m. lapkričio 19 d. 15.00 val. su virpuliu širdyje rinkosi Vilniaus evangelikai – liuteronai ir reformatai – prie kino teatro „Kronika“ (buvusios ev. reformatų bažnyčios). – rašoma Vilniaus liuteronų parapijos svetainėje. – Juos sukvietė vargonininkas Edmundas Meškauskas, per Lietuvos televiziją ir Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo metu paraginęs atkurti liuteronų parapiją Vilniuje.“

Senųjų Mokytojų namų (Vilniaus g. 35/3) „Ąžuoliuko“ choro salėje įvyko pirmasis evangelikų susirinkimas, kuriame nutarta atkurti atskiras evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijas – prašyti valdžią sugrąžinti joms istorinius bažnyčių pastatus.

„Tik drąsiausieji išdrįso pasirašyti „dvidešimtuke“, kurio pagal įstatymą reikėjo“, siekiant, kad parapiją įregistruotų Vilniaus (1989 m. balandžio 12 d.) ir Maskvos (1989 m. gegužės 17 d.) valdžia. Iš viso pasirašė 27 signatarai.

1989 m. kovo 8 d. pirmąsias atsikuriančios Vilniaus ev. liuteronų parapijos pamaldas laikė vyskupas Jonas Kalvanas – jos vyko tuometinėje Vilniaus Romos katalikų arkivyskupijos kurijos (prie šv. Mikalojaus bažnyčios) salėje.

Vėliau parapija meldėsi Vilniaus universiteto Teatro salėje bei grąžintoje Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios varpinėje, dar vėliau – kol parapijai grąžintas bažnyčios pastatas buvo restauruojamas – parapijos salėje.

Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia iškilmingai pašventinta 1995 m. lapkričio 19 d. – lygiai po septynerių metų nuo pirmojo susirinkimo.

2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienio pamaldose, 11.00 val. Vilniaus liuteronų bendruomenė minės Parapijos dieną.

Po pamaldų parapijos „Liuteronų namų“ salėje bus paminėtas LTV laidos „Kelias“ dvidešimtmetis.

Pagal Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios inf.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Evangelikų liuteronų bažnyčia Vilniuje

Vytautas GOCENTAS, Vilnius

2012 metais protestantiškasis pasaulis Amžinybės arba Mirusiųjų minėjimo šventę minės lapkričio 25 dieną, t. y. paskutinį bažnytinių metų sekmadienį. Greta šios šventės, gruodžio 1-ąją – ir reformatų bei liuteronų kunigo, spaudos darbuotojo, visuomenės veikėjo dr. Petro Dagio 35-ųjų mirties metinių sukaktis.

Šiai datai artėjant jos paminėjimu spaudoje pasirūpino P. Dagio žmona Arianė. Surinkusi geroką pluoštą gyvenimo aprašymų, straipsnių spaudoje ir kitų rašinių, įteikė su tokiu prierašu: Liūdna man buvo keliauti į praeitį, tą laiką kai kartu gyvenome. Abu buvome biedni imigrantai, atlikome visokiausius darbus. Ypač Petrui medžiaginiai dalykai nerupėjo. Kai tik Lietuva vėl atgavo Nepriklausomybę žmones, jis pirmas būtų grįžęs – Amerikos pilietybės niekad neėmė, buvo ištikimas savo Tėvynei. Į jo karstą viena parapijietė įdėjo saujelę žemelės iš Lietuvos ir su senu juodu talaru (liturginis ev. reformatų kunigo drabužis – red. past.) išlydėjome į kapines. Čia pat parašė ir apie jų santuokinio gyvenimo pradžią: Už kunigo Dagio ištekėjau 1954 m. lapkričio 20 dieną – mus sutuokė kunigas Jonas Pauperas (1905–1971) iš Čikagos, Ziono lietuvių liuteronų parapijos klebonas. Dabar ten – kunigas Valdas Aušra. Kitoje užrašytoje pastaboje p. Arianė pastebi tokias gyvenimo bendražygio asmenines savybes: Kun. Dagys mokėjo pritraukti žmones (ir mane), visiems buvo paslaugus, mielas.

Prisimindami velionį kunigą Petrą Dagį, ir mes, nors trumpai, apžvelkime jo gyvenimo kelią ir darbus Viešpačiui bei lietuvybei Tėvynėje ir išeivijoje.

Tėviškė – Biržų kraštas. Plačiai ir toli Biržų kraštą išgarsino LDK didikas, valstybės ir karinis veikėjas Jurgis Radvila (1480–1541), žymaus LDK valstybės veikėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo (apie 1515–1584) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (1520–1551) tėvas. M. Radvila Rudasis visomis išgalėmis rėmė Reformacijos judėjimą Lietuvoje. Radvilų kasdienis gyvenimas ir darbai bylojo apie tai, kad savo tautai reikia ieškoti globos ir stiprybės ne kur kitur, bet savo tautos žmonėse ir savo gimtoje žemėje. Šis suvokimas, brangus daugeliui biržiečių reformatų, buvo kelrode žvaigžde ir Dagio šeimai.

Petras Dagys gimė 1904 m. kovo 15 d. Peikštenių kaime (Biržų valsčius ir apskritis). Tėvai – Martynas ir Matilda, gimusi Viederytė, Dagiai – ūkininkai. Mama kilusi iš bajorų, vienok lenkiškai nekalbėjo. Tėvas – ūkininkas, valdęs tėvo ir mamos ūkius. Abu raštingi, ištikimi gimtojo krašto mylėtojai, evangelikai liuteronys. Tėvas prenumeravo ir skaitė visą lietuviškąją spaudą, o taip pat „Rygos naujienas“ bei „Keleivį“ iš JAV. Tėvai išaugino gausią šeimą – penkis vaikus. Vyresnioji sesuo Ona, ištekėjusi – Rukmanienė, buvo pasilikusi tėvonijoje, brolis Jonas – išvyko ir 1961 m. mirė Amerikoje. Po jų, amžiumi jaunesni – Petras ir Matilda, ištekėjusi – Kuolienė, taipgi gyvenusi išeivijoje, Kanadoje, bei Marija, ištekėjusi – Placienė, gyvenusi Čikagoje, JAV.

Studijos Kaune. Žinia, ūkį dažniausiai galėjo paveldėti vyriausias šeimos vaikas. Todėl Petras turėjo ieškotis kaip ir kur galėtų į savo gyvenimą žengti. Petras pasirinko Kauno studento kelią – įstojo į Lietuvos universitetą ir 1930 m. baigė teologijos ir filosofijos studijas. Minėtina, kad greta to jis dar sugebėjo gilintis ir į istorijos bei teisės mokslus, nors jų studijų programos ir nespėjo užbaigti. Studijų metais buvo ir Sodeliškių bei Lapakritos pieno perdirbimo bendrovių, Nemunėlio Radviliškio Smulkaus kredito banko steigėjas, nuolatos buvo deleguojamas į Pieno centro suvažiavimus.

Būtingė ir Klaipėda. Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorija, parapijai išsirinkus, 1931 m. Petrą Dagį paskyrė Būtingės parapijos kunigu. Parapijos narių dauguma – neturtingi žvejai, į pamaldas atkeliaudavę ir iš Šventosios uosto. Kunigas P. Dagys mėgdavęs sakyti, kad čia jis turėjęs maloniausias dienas šiame gražiausiame Lietuvos kampelyje. Pasižymėjo veiklumu – pradėjo statyti erdvią kleboniją ir salę parapijos ir visuomenės reikmėms. Žvejai kunigą išsirinko ir pirmuoju Šventosios uosto žvejų kooperatyvo pirmininku, buvo „Žuvies“ akcinės bendrovės steigėjas ir revizijos komisijos pirmininkas.

Po dviejų metų, 1933 m. P. Dagys buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės 7 pėstininkų pulko kapelionu su gyvenamąja vieta Klaipėdoje, kad galėtų plėsti lietuviškąją veiklą. Pirmąsias pamaldas, dalyvaujant Ministrui pirmininkui J. Tūbeliui ir kitiems aukštiems Lietuvos pareigūnams, laikė Šv. Jono bažnyčioje, kuri iki šių pamaldų buvo tik miesto vokiečių žinioje. Po metų, 1934 m. P. Dagys paskiriamas ir Gubernatūros tikybos reikalų referentu. P. Dagio pastangomis iš įvairių lietuviškų grupių buvo sudarytas Klaipėdos krašto evangelikų susivienijimo bažnytinis komitetas, kuriam pirmininkavo iki Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos. Savo visokeriopoje veikloje laiko skyrė ir jaunimui – Pedagoginio instituto, Mokytojų seminarijos ir Prekybos instituto studentus subūrė į „Rėzos“ draugiją ir ją globojo.

Bažnytinis komitetas, kun. P. Dagiui pasiūlius, 1935 m. kovo 23 d. Klaipėdoje pradėjo leisti savaitraštį „Lietuvos evangelikų kelias“, kuris vėliau tapo oficialiu Lietuvos ev. Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos leidiniu. Jį P. Dagys redagavo iki Lietuvai netenkant nepriklausomybės. Savaitraščio turinys buvo nukreiptas prieš nacių režimą vis labiau įsigalintį Vokietijoje. Savaitraštis drąsiai teigė, kad hakenkreuc yra svastika. Vokiškoji radijo stotis Deutshe Nachrichten ne kartą akiplėšiškai grąsino, kad kun. P. Dagį ir prof. V. Gaigalaitį būtina pakarti.

Savaitraštis „Lietuvos evangelikų kelias“, susitarus su Klaipėdos paštu, buvo platinamas kaip provokiškosios „Lietuwiszkos Zeitungos“ priedas. Tai nepatiko krašto vokiečiams, o skaitytojai evangelikai stebėjosi, kad su vokiška propaganda gauna ir teisingą tikėjimo žodį.

Jūros diena ir ekumeniškumas. Jūros dienos šventė kilo iš žvejų susibūrimų, vakaronių, regatų. Pirmą kartą Jūros diena paminėta Klaipėdoje bei Šventojoje 1934 m. rugpjūčio 11-12 dienomis. Ją Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva organizavo įvairios jūrinės organizacijos. Šventės metu siekta parodyti žmonėms jūros reikšmę visai valstybei, populiarino jūreivystę ir jūrines profesijas. Pirmojoje dalyje, vykusioje Šventojoje, dalyvavo valstybės Prezidentas ir visas ministrų kabinetas. Antroji – tęsėsi Klaipėdoje ir jau be aukštųjų svečių, bet su ženklia aniems laikams žmonių minia – 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Abiejose vietovėse kalbas sakė kunigas P. Dagys, beveik visas jų tekstas buvo spausdintas ir „Lietuvos aide“.

Jūros diena kunigui P. Dagiui ir klaipėdiškiams paliko ir ne itin šventiškų įspūdžių. Šventosios uoste jis ir Palangos klebonas prelatas Juozas Šniukšta pakvietė bendroms pamaldoms katalikus ir evangelikus – pamaldos vyko gražiai, nuotaikingai. Vienok Klaipėdoje Jūros dienos pamaldos nebeturėjo tos dvasios – Telšių vyskupas ordinaras ir Klaipėdos prelatūros valdytojas Justinas Staugaitis pamaldas laikė atskirai ir jau šeštadienį. Todėl kun. P. Dagiui teko rengtis sekmadienio pamaldoms vienam. Tai sukėlė krašto gyventojų nepasitenkinimą. Žinia, kad ankstesnės pamaldos, skirtos Tautos šventei (rugsėjo 8 d.), Sausio 15-osios dienai prie paminklo žuvusiems 1923 m. Klaipėdos sukilime, visuomet vykdavo bendrai.

Po Jūros dienos Klaipėdoje vyko ir Jaunalietuvių suvažiavimas. Jo pradžioje taip pat buvo numatytos bendrosios pamaldos kareivinių (dab. Klaipėdos universiteto pastatai) aikštėje. Vėl ištiko nesėkmė – katalikų kapelionas negavo bažnytinės vyresnybės sutikimo dalyvauti, o kun. P. Dagys kiek pavėluotai pamaldas laikė vienas. Jam buvo būdinga religinė tolerancija, liberalumas. Todėl negalėjo suprasti, kaip evangeliškame Klaipėdos krašte gali būti ignoruojama ar net ir draudžiama tarpbažnytinė veikla. Tokių nepageidaujamų susikirtimų matydamas ir daugiau, kun. P. Dagys jų nekėlė viešumon – išliko ekumenišku kunigu, santūriu tikybos reikalų referentu.

Pagerbiant kun. P. Dagio bažnytinę ir visuomeninę veiklą, 1939 m. jam buvo įteiktas Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių 5 laipsnio ordinas – tuomet kunigas pasitiko savo 35-metį, atsidėkota už Palatvijo liuteronų, tarp kurių buvo ir kuršių ar kuršininkų, dvasinę globą.

1939 m. ir vėlesni įvykiai. Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, kun. P. Dagys persikėlė į Kauną ir atliko karo kapeliono pareigas. Galiausiai 1940 m. vasarą (liepos 2 d.) nauja sovietinė valdžia bendru įsakymu atleido visus karo kapelionus.

Po metų, 1941 m. birželyje – dar viena neganda, prasideda II pasaulinis karas. Vilniaus komisariate gaunamas raštas, kuriuo nurodoma kun. P. Dagį ir muziką, poetą, visuomenės veikėją Alfonsą Mikulskį (1909–1983) areštuoti – matyt, už anksteniąją lietuviškąją veiklą Klaipėdos krašte. P. Dagys apie metus laiko slapstėsi, o po to persikėlė į Kauną ir ėmėsi bažnytinės veiklos. Rūpinosi Kauno evangelikų reformatų bažnyčios (Ožeškienės g. 41) vidaus įrengimu – jos išoriniai mūro darbai pagal arch. Karolio Reisono modernistinį projektą buvo baigti dar 1938 metais. Be to, talkininkaujant kun. Povilui Jašinskui (1889–1982) ir Lietuvos evangelikų Bažnyčios kuratoriui P. Kregždei, išleido kun. Adomo Šerno parengtą „Evangelikų giesmyną su maldomis“ (Kaunas, 1942).

Kaune 1944 m. P. Dagys dalyvavo paskutiniame Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) posėdyje, kuriame jam buvo pavesta pasirūpinti jo įkūrėju ir pirmininku Steponu Kairiu ir jį išvežti į Švediją. Artinantis Raudonąjai armijai P. Dagys ir beveik visa šeima, kiti bendražygiai Būtingės žvejų laiveliais pasitraukė į Švediją. 1946 m. P. Dagys atvyko į JAV – buvo gavęs Non Quota vizą Nr. 4. Tai buvo įmanoma tik dėka gydytojo, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėjo, evangelikų reformatų bažnyčios kuratoriaus Mykolo Devenio iškvietimo. Žinia, liberalesnis persikėlimas iš Europos į JAV prasidėjo kiek vėliau – tuomet, 1950 m. į JAV atvyko ir būsimoji P. Dagio žmona Arianė Grigaitytė, kilusi iš Jonaičių (Šilutės aps.) – vėliau išeivijos lietuviai pripažins, kad p. Arianė ilgus metus stropiai ir ištikimai talkino kun. P. Dagio bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje.

Atvažiavęs į JAV P. Dagys netrukus įsitraukė į tautinį bei visuomeninį darbą. Amerikos Lietuvių Taryba pakvietė aplankyti lietuvius didžiuosiuose JAV, Kanados miestuose ir skaityti paskaitas. P. Dagys kurį laiką buvo Lietuvių protestantų sąjungos Amerikoje sekretorius, redagavo jos laikraštį „Gimtinės garsai“, 1947–1967 (su pertraukomis) dirbo Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) centre, Niujorke. Padėjo redaguoti šio susivienijimo laikraštį „Tėvynė“, o 1959 m. jo pastangomis imtas leisti ir mėnraštis „SLA jaunuolių atžalynas“. Tvarkė Liuksemburgo radijo stoties transliuojamų lietuviškų religinių programų dalį.

1951 m. sausio 21 d. įkūrė ir iki mirties P. Dagys buvo Niujorko lietuvių evangelikų liuteronų parapijos kunigu, pamaldų laikyti vykdavo ir į Bostoną, Baltimorę (JAV), Hamiltoną, Torontą (Kanada). Neretai į Niujorko liuteronų parapiją atvykdavo ir tautiečiai, išgyvenę Sibiro tremtį. Daugelis jų atvyko su kun. P. Dagio pagalba. Parapijos naujokus kunigas pristatydavo ir prašydavo pasidalinti paskutinėmis žiniomis iš pavergtosios gimtinės. Parapijos gyvumą ir jaukumą nuolatos palaikė Moterų ratelis, kuriam vadovavo ponia J. Jolkovaki-Ambrazienė, vėliau dr. D. Svalbonienė. Jaunimo veiklą organizavo ir vystė tuometinis studentas Julius Maldutis. Tęsdamas ekumeniškąją veiklą savo parapijoje kun. P. Dagys Niujorke surengė pirmąsias ekumenines pamaldas. Kun. P. Dagys gerus tarpbažnytinius santykius mezgė ir su brolių latvių tikinčiaisiais. Dalyvavo 1947 m. rugsėjo 28 d. iškilmingose latvių pamaldose Niujorke, o meninėje dalyje tuomet dalyvavo ir lietuvių dainininkė Z. Griškaitė (sopranas), kuri klausytojams padainavo S. Šimkaus ir J. Naujalio dainas. Sausio 15-osios, Klaipėdos krašto prisijungimo minėjimai ir bendros ekumeninės pamaldos su lietuvių katalikų kunigais ir latviais yra vykusios daugybę kartų – 1970 m. sausio 18 d. su tėvu dr. T. Žiūraičiu, 1971 m. sausio 17 d. su kun. Pauliumi Baltakiu (dab. Išeivijos vyskupu), 1973 m. sausio 14 d. su tėvu Leonardu Andriekumi, 1974 m. sausio 27 d. su tėvu V. Girdžiūnu, 1975 m. sausio 12 d. su kun. J. Pakalniškiu, 1977 m. sausio 16 d. su latvių evangelikų kun. R. Zarinš.

1954 m. Toronte kun. P. Dagio iniciatyva įvyko pirmasis JAV ir Kanados ev. liuteronų Sinodas, o kun. P. Dagys buvo jo nariu. Būrė kraštiečius ir lietuvius į Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, ilgai vadovavo jos Niujorko skyriui. Kasmet vykdavo Sausio 15-osios minėjimai, Vydūno mirties minėjimas (1953 m.), Vasario 16-osios, Motinos dienos, Birželio trėmimų, Mirusiųjų minėjimo, Reformacijos šventės, Tėvų pagerbimo diena – visoms joms buvo parengti pranešimai, meniniai pasirodymai. Minėjimuose dainuodavo operos solistės J. Augaitytė-Tamašauskienė, V. Jonuškaitė-Zaunienė-Leskaitienė. Į pamaldas ir minėjimus ateidavo daug žymių svečių, kurių tarpe buvo prof. S. Kairys, prof. dr. P. Gudavičius, diplomatas, teisininkas V. Sidzikauskas, prof. dr. V. Avižonis, ekonomistas, diplomatas A. Simutis ir kiti. Su ypatinga pagarba parapijoje būdavo sutinkamas Klaipėdos sukilimo karinis vadas pulk. Jonas Budrys-Polovinskas, ilgus metus dirbęs Lietuvos generaliniu konsulu JAV – 1959 m. spalio 25 d. parapija suruošė jo 70-mečio sukakties minėjimą, kun. P. Dagys pasakė jautrią sveikinimo kalbą, o parapijos ponios įteikė atminimo dovaną.

Sunki liga pakirto kun. Petro Dagio sveikatą ir jis pasimirė 1977 m. gruodžio 1 d. Niujorke, kuriame ir palaidotas. Žinant velionio begalinę meilę Lietuvai, žmona Arianė 2006 m. birželio 15 d. kun. P. Dagio ir jo brolio, prieškario Lietuvos kooperacijos pradininko Jono Dagio (1902–1961), palaikus perlaidojo šalia tėvo Martyno Dagio (1868–1919) Legailių kapinėse, Biržų krašte. Perlaidojant dalyvavo Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios superintendantas Rimas Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė, diakonė Sigita Švambarienė, artimieji bei giminės, kraštiečiai, Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja, giedojo Biržų ev. reformatų parapijos choras, vadovaujamas J. Dauderienės.

Iš daugybės kun. P. Dagio paskaitų, pranešimų, straipsnių „Vorutos“ puslapiuse jau publikuota (2011–09–03, nr. 17, p. 10) paskaita „Tėvynės mylėtojų draugija“ – ši visuomeninė lietuvių patriotų organizacija JAV veikia nuo 1896 metų. Paskaita buvo paruošta specialiai „Amerikos balso“ (Voice of America) radijo laidai ir transliuota į okupuotą Lietuvą. Tikėkimės, kad ateityje iš turtingo kun. P. Dagio archyvinio palikimo, kuris perduotas vyskupui Mindaugui Sabučiui, susilauksime ir daugiau publikacijų, galėsime išsamiau pažinti tėvynainio minčių ir siekių pasaulį – neretai rūpestis dėl tėvų krašto, jų žmonių vėl ir vėl atsikartoja, o istoriniai apmąstymai tampa tautos gyvenimo kelrode.

Nuotraukose:

1. Kunigas P. Dagys – Niujorke minint 70-metį (1974 m.) (šeimos asmeninio archyvo nuotr.)

2. Po įžegnojimo, Krikšto sutvirtinimo (Konfirmacijos). Prie Būtingės bažnytėlės 1935 m. vasarą (fotografas Bruckus iš Darbėnų)

3. Kun. P. Dagys su Būtingės parapijietėmis (fotografas Bruckus iš Darbėnų)

4. Susivienijimo Lietuvių Amerikoje (SLA) raštinėje: po kelionės pas kraštiečius (iš kairės) į Europą Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas dr. Juozas J. Bačiūnas-Bachūnas (1893–1969), SLA sekretorius dr. Matas J. Vinikas (1884–1961) ir SLA Prezidentas kun. P. Dagys.

5. Vėl Tėviškėje, Lietuvoje. 2006 m. birželio 15 d. kun. P. Dagio ir brolio Jono Dagio palaikų perlaidojimas Legailių kapinėse, Biržų krašte. Dalyvavo: Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vyskupas M. Sabutis, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios superintendantas R. Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė, diakonė S. Švambarienė, artimieji bei giminės, kraštiečiai (šeimos asmeninio archyvo nuotr.)

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 2, 3.

Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia ateityje turėtų tapti Tauragės krašto kultūros simboliu ir traukos tašku.  “Tauragės kurjerio” archyvo nuotrauka

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia remonto laukia jau labai seniai. Pastato būkle, bažnyčios remontui būtinų lėšų stygiumi parapiją aptarnaujantys kunigai guodžiasi daug metų: parapijiečių mažai, o pastatas griūva. Iniciatyvos remontuojant seną bažnyčią ėmėsi Tauragės rajono savivaldybė. Šiemet ketinama suremontuoti stogą, pakeisti langus ir duris. Ateityje, planuojama, čia bursis ne tik tikintieji. Bažnyčią ketinama prikelti kultūriniam gyvenimui.

Šią savaitę ypatingai meldžiamės už visų krikščionių vienybę. Ta proga Vatikano radijo bendradarbė Vilniuje Renata Žiūkaitė pakalbino Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupą Mindaugą Sabutį apie tai, kokiais būdais, kokiais keliais mes galėtume labiau atsiliepti į Kristaus troškimą, kad visi būtų viena.

Pirmiausiai išpažindami savo žodžiais, darbais, pačiu gyvenimu, kad Kristus yra Viešpats. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio sutinka visos krikščioniškos konfesijos. O kasdienybėje, savo kasdieniame gyvenime tai –įdėmiai klausytis Dievo Žodžio ir stengtis pagal jį gyventi, mokytis pamilti, mokytis suprasti. Vienybė nėra vien žmogaus, tai ir Šventosios Dvasios veikimas. Švč. Trejybė yra didžiausias mūsų vienybės provaizdis, kur trys yra viena. Žiūrėdami į Švč. Trejybę, mes galime suvokti, kad vienybė yra Dievo dovana. Taigi, pirmiausia turime melstis ir pasitikėti Kristumi, Bažnyčios galva, ir prašyti, kad jis suteiktų mums jėgų pamilti ir atleisti.

Ko katalikai galėtų pasisemti iš liuteronų tradicijos, o ką liuteronai galėtų atrasti sau naudingo Katalikų Bažnyčioje?

Į pirmą klausimą tikrai negaliu atsakyti, čia jau turite Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkų klausti, ką jie pas mus mato. Mes atrandame kai kuriuos mūsų Bažnyčioje užmirštus dalykus arba kai kurias apleistas liturgines praktikas, primirštus liturginio kalendoriaus dalykus. Manau, dabar mes jau esame daug ko vieni iš kitų pasisėmę, pažiūrėkime, kaip Romos katalikų Bažnyčioje tikintieji raginami skaityti Šv. Raštą ir į jį gilintis.

Tikriausiai pirmas ir svarbiausias dalykas – ne ką perduoti, perimti, o be įtampos ir be išankstinio nusistatymo tiesiog gyventi kaimynystėje, meldžiantis, bet slapta nesitikint, kad štai ateis kažkoks momentas, kada aš įtikinsiu savo paklydusį brolį, kad jis taptų kataliku ar liuteronu. Suvokti, kad vis dėlto Dievo veikimas, Dievo mintis gilesnė už mūsų žmogiškas mintis, ir su pagarba mokytis žiūrėti į skirtumus, kaip ir su džiaugsmu – į panašumus.

Vienas iš vienybės kelių yra mūsų bendrų vertybių išpažinimas. Ar nemanote, kad mes ypatingai susivienijame, kai reikia kovoti už žmogaus, gyvybės vertę ar už šeimos vertybes?

Šiuo atžvilgiu ypatingai gražūs praėjusieji metai, kai buvo pasirašytas memorandumas dėl šeimos. Kai kalbama tomis temomis kaip žmogaus gyvybė, žmogaus orumas, šeimos vieta visuomenėje arba šeimos kaip ypatingos visuomenės sudedamos dalies reikalingumas, gerai, kad mes krikščionys esame viena. Krikščionija turbūt yra paskutinis prieglobstis, kur dar daugeliu atvejų žmogus laikomas žmogumi pats iš savęs, kur ginama šeimos laisvė ugdyti savo vaikus, išpažinti savo tikėjimą, kur skelbiamas žmogiškas solidarumas ypatingai su tais, kurie kenčia, kurie alksta, kurie yra ištremti, kurie yra varge, kurie gimsta – laukiami ar nelaukiami, ir kurie miršta – ar jauni, ar seni, stiprūs ar paliegę. Suvokiame, kad žmogaus gyvenimas yra be galo brangus, yra didelė Dievo dovana. Tas kelias dešimtis metų trunkantis laikas (kartais kiek daugiau, kartais – mažiau) yra iš Dievo ir mes suvokiame, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, kad mūsų gyvenimas yra pagal Dievo paveikslą kuriamas, esame Kristaus atpirkti žmonės, taigi – Dievo pamilti žmonės, esame ta pačia Šventąja Dvasia pašventinti. Mes su pagarba žiūrime į žmogų – tiek įvairių konfesijų žmones, tiek netikinčius ir galbūt Bažnyčiai ar krikščionybei prieštaraujančius asmenis – ne dėl žmogaus išpažįstamo tikėjimo vertybių ar politinių pažiūrų, bet dėl to, kad pirmiausia Dievas žiūri į jį kaip į žmogų. Manau, kad kuo tvirčiau mes šito laikysimės ir bandysime savo pozicijas apginti, tuo visai visuomenei bus geriau; net tiems, kurie pačios krikščionybės nemėgsta ar net nekenčia, nes daugelis jų pačių nežino, nuo kiek nelaimių žmogaus vertinimas juos pačius išgelbsti. (Vatikano radijas)

liuteronuzinios.blogspot.com  nuotr.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia. I -ojo pasaulinio karo laikų atvirukas

2015 m. liepos 21 d. (antradienis) 17.30 val.

VILNIAUS EV. REFORMATŲ BAŽNYČIA

Pylimo g. 18, Vilnius

ATMINIMO VAKARAS

Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų

dr. MARTYNO YČO 130-osios ir

prof. JONO YČO 135-osios

gimimo metinės

Pranešimą skaito prof. JONAS ANIČAS

Dalyvauja

AUŠRA PAČEGONYTĖ – vargonai

..

Maloniai kviečiame

Įėjimas laisvas

Rengėjai

Rugsėjo 13 dieną paminėtos Evos Jankutės (gim. 1924 06024 – 2014 09 14) mirties metinės. Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos kleb. Reinholdas Moras  giedojo giesmę ir meldėsi už Evos Jankutės atminimą. Po to dalyviai atvyko į Bitėnų-Šilėnų kapines, kur palaidota Eva Milda Jankutė – Gerola.  Čia jų laukė bitėniškiai bei Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Martyno Jankaus muziejaus darbuotojai, velionės bičiuliai. Kleb. Reinholdas Moras giedojo giesmę ir meldėsi už Evos Jankutės atminimą. Prisiminimo valandą apie Pagėgių krašto garbės pilietę, Mažosios Lietuvos ilgametę veikėją, Valstybės tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitę kalbėjo Virginijus Komskis, Martynaus Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burždžiuvienė, „Vorutos“ laikraščio leidėjas ir redaktorius Juozas Vercinkevičius, Klaipėdos universiteto  bibliotekos direktorė Janina Pupelienė. Prie kapo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės.

Klaipėdos universiteto biblioteka parengė virtualią parodą, skirtą prisiminti Evai Mildai Jankutei- Gerolai prisiminti.

„Vorutos“ inf.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susirinkimo dalyviai (iš kairės): dailininkas, Klaipėdos universiteto doc. Linas Jankus, kraštietė Eva Milda Jankutė-Gerola ir kraštietis bei istorikas Dainius Elertas. Pjaulai, 2008 m. rugpjūtis. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Edmundas PAPLAUSKAS, Klaipėda,

Vytautas Albertas GOCENTAS, Vilnius

Įvadinės pastabos

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ įsikūrė 1989 m. gegužės 27 d. Klaipėdoje. Jos pavadinime pabrėžiami lietuvininko ir Mažosios Lietuvos vardai. Šio rašinio bendraautoriui Vytautui Albertui Gocentui teko būti liudininku, kaip šis bendrijos vardas buvo sudarytas. Anuomet kraštietė dailininkė Eva Erika Labutytė pasikvietė į bendrijos dokumentų rengimo būrelį, kuris susirinko Vilniaus universiteto doc. dr. Domo Kauno bute Vilniuje (Vinco Pietario g. 7).

Tuomet ir kilo reikalas naujai kraštiečių bendrijai pasivadinti. Visi sutiko, kad lietuvininkai yra labai senas krašto gyventojų savivardis, bet liko nepanaudotas paties krašto pavadinimas Mažoji Lietuva. Tuomet jis ir pasiūlė juos abu panaudoti kartu junginyje Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Susirinkusiesiems pasiūlymas tiko. Kaip paskatinimą jam pavedė parengti ir bendrijos nuostatus bei programą. Bendrija kūrėsi prie Lietuvos kultūros fondo, kuriam vadovavo gamtininkas ir keliautojas prof. dr. Česlovas Kudaba. Turėta kitų draugijų tokių dokumentų pavyzdžių, tad parengti minėtus dokumentus nebuvo sudėtinga – jiems vienbalsiai pritarta ir steigiamajame bendrijos susiėjime.

Pranešimo minčių dėstymas

Žinia, dažnai minimi savivardžiai lietuvninkai, lietuvininkai, mažlietuviai, mažalietuviai, šišioniškiai, prūseliai, prūsai, klaipėdiškiai, bet lietuviškiesiems Klaipėdos krašto autochtonams vadinti įsitvirtino lietuvininko ir klaipėdiškio savivardžiai, o kiti naudojami kaip sinonimai.

Žodynuose kol kas teikiamas pavadinimas lietuvininkai – „etninė vakarinių lietuvių grupė – senieji Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojai“ (žr. „Lietuvių kalbos žodynas“, DŽ, t. 6). „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, t. 2, 2003, p. 577) teikiama keletas sinonimų: Mažosios Lietuvos lietuviai, mažlietuviai, Prūsų Lietuvos lietuviai, prūsų lietuviai. Pirmenybė teikiama žodžiui lietuvininkai.

Krašto gyventojai nuo seno save vadina prūsų lietuviais, o kraštą Prūsų Lietuva. Tai patvirtino ir vienas iš JAV lietuvininkų visuomeninio judėjimo vadovų Vilius Algirdas Trumpjonas. Tariantis dėl „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ angliškosios versijos pavadinimo, jis pastebėjo, kad pasisakius, jog esi kilęs iš Lithuania Minor, turi paaiškinti, kad tai ne Jaunuolių ar Jaunoji Lietuva. Gi pasakius, kad tai yra Prussian Lithuania, o gyventojai – prusian lithuanians, viskas išsisprendžia be didesnių paaiškinimų. V. A. Trumpjono tėvas, garsus Lietuvos futbolininkas ir išeivijos lietuvininkų visuomenės veikėjas Vilius Trumpjonas, kilęs iš Šilutės pašonėje esančių Traksėdžių, ir Klaipėdos krašte, ir Amerikoje save vadino prūsų lietuviu. Žinoma išeivijos ir Klaipėdos krašto atstovė, kilusi iš garsios Jankų giminės Eva Milda Jankutė-Gerola savo kalboje ar laiškuose mėgo naudoti žodį prūseliai arba junginį mes prūseliai.

Kaip ir kada atsirado dabartinis penktasis Lietuvos etnografinis regionas? Karingos senųjų prūsų gentys išvargino kaimynus lenkus ir jie pasiprašė Vokiečių arba Kryžiuočių ordino paramos kovojant su pagonimis arba nekrikštais prūsais. Jie nedvejodami ėmėsi istorinės misijos ir nešė ne tik Krikšto sakramentą, bet ir siekė į savo ordino ribas įjungti prūsų genčių žemes. Dėl toliau sekusių įvykių XIII–XVI a. susiformavo Prūsų arba Mažoji Lietuva.

Kraštas niekados neturėjo savivaldos, bet vokiškuose žemėlapiuose buvo žymimas kaip Lietuva, Lietuvos departamentas, Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva. Kalbos, papročių, tradicijų ir visos tapatybės gija nenunyko, nors ne kartą buvo priartėta prie kritinės ribos. Lėmė pačių autochtonų atkaklumas ir ištikimybės tėvų, senolių, bočių ir probočių kalbai, tradicijoms, papročiams, taip pat ir protestantiškoji arba liuteroniškoji šio krašto pamatinė nuostata – Šventąjį Raštą skaityti motinos kalba. Taigi, lietuviška liuteronų bažnyčia, lietuviška mokykla ir lietuviškos draugijos – trys lietuvininkų tautinės gyvasties nešančiosios. Kaip ir kaimyninės tautos, lietuvininkai nuo XVI a. į rankas jau paėmė katekizmą, Bibliją, giesmynus, gramatiką, dainyną ir kitas lietuvybės pamatines knygas.

Šiandien šios sudedamosios tebeveikia. Krašto gyventojai tvirtai atsirėmę į liuteroniškąją bažnyčią, jos giedojimo ir maldos tradiciją. Jie susibūrę į kraštiečių bendrijas, draugijas. Veikia sekmadieninės mokyklos, ruošiančios vaikus krikšto sutvirtinimui, kuris žinomas kaip įžegnojimas arba konfirmacija. Nuo pirmųjų Lietuvos atgimimo ir Sąjūdžio dienų kilo mintis ne tik susiburti, bet ir žinoti, kiek mūsų yra. Tai buvo paskelbta „Gimtojo krašto“ puslapiuose, kreiptasi į krašto parapijų kunigus. Kreipinys neužgeso visą 25-metį. Bendrijos raštinė, jos sekretoriai ir pirmininkai kaupė senųjų krašto gyventojų vardus, pavardes, adresus, ką kiekvienas gali ar nori nuveikti. 1990 m. bendrijai inicijavus, Lietuvos kraštotyros draugija, Vilniaus universiteto mokslininkai, kiti šviesuoliai ir mylėtojai ėmėsi organizuoti kraštotyros ekspediciją į Klaipėdos kraštą. Tuomet kreiptasi į vietos valdžią. Geranoriškai atsiliepė seniūnijos ir netrukus buvo surinkta senųjų Klaipėdos krašto gyventojų vardai, pavardės ir adresai. Tai labai palengvino kraštotyros ekspedicijos dalyviams – nereikėjo ilgų ieškojimų, o išretėjusius senbuvius arba autochtonus jau buvo lengva rasti savo namuose ar kituose būstuose. Šiandien šis sąrašas iš dalies jau atminimo, memorialinis dokumentas – išėjusiesiems uždegėme atminties žvakę, meldėmės, giedojome žinomą lietuvininkų giesmę „Ak, gražus dangau“…

Baigiamosios pranešimo pastabos

Šiandien turimos dvi senųjų Klaipėdos krašto gyventojų registro dalys – bendrijos narių sąrašai ir minėtos ekspedicijos į Klaipėdos kraštą senųjų gyventojų sąrašai, kuriuos būtina toliau pildyti naujomis žiniomis apie naujai gimusius ir iškeliavusius į amžinybę, nurodant, ką gali ar nori nuveikti sąraše esantis kraštietis.

Šiam tęstiniam darbui būtina tolimesnė talka. Ją gali teikti visi bendrijos nariai, krašto etnokultūros ir savivaldos žmonės, taip pat mokslo, muziejininkystės, archyvų specialistai. Kviestume sutelktinai, naudojantis naujomis technologijomis ir metodikomis, vykdyti tolimesnį surašymo darbą. Klaipėdos krašto senųjų gyventojų registras gali iškalbingai atsakyti į daugelį šios dienos ir ateities klausimų – kaip toliau išsaugoti krašto etninės kultūros paveldą, jį puoselėti, ginti mokslo ir teisės priemonėmis.

Ilgus metus šiame darbo bare veikė Vokietijos mokslo žmonės, o ir jų kolegos iš mūsų krašto bei Lietuvos. Šiandien regime naują darbų barą ir etapą. Išgirskime šį kvietimą, įvertinkime jo svarbą. Ateitis be dabarties darbų nebus tokia miela. Atminkime, kad tautos, tėvynainių pieva turi daug gėlių ir kvapų. Nepaniekinkime ir nedidelių, bet kvapnių jo gėlelių.

Papildomos pastabos

Kaip gretimą medžiagą reikia toliau rengti ir fotografijų archyvą iš Vytauto Kaltenio, Albino Endriaus Stubros, Bernardo Aleknavičiaus, Zacharijaus Putilovo ir kitų šaltinių bei archyvų. A. E. Stubros archyvas jau prieinamas ir internete, žr. http://www.klaipedis.lt.

Dideli gyventojų registrai jau yra internete, kur galima rasti senuosius gyventojus įvairiais pjūviais – pagal adresus, pavardžių registrus ir kitaip. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka ir direktorius Juozas Šikšnelis saugo Arbeitsgemeinschaf der Memelandkreise, AdM (Klaipėdos krašto darbo grupė, įkurta Vokietijoje 1948 m.) archyvą bei Bernardo Aleknavičiaus fotografijas. Jos tampa prieinamos visuomenei. Duok, Dieve, lėšų ir talkininkų, kad darbas vaisingai tęstųsi.

Šiandien ir ateityje bus galima pildyti tekstinį ir vaizdų registrą-archyvą. Jurgis Kristijonas Gocentas į Vilnių iš Edmundo Paplausko atgabeno pluoštą bendrijos fotografijų – jos tvarkomos, aprašomos ir skenuojamos. Žinau, kad buvo tvarkomas bendrijos fotografijų albumas – čia darbavosi Klaipėdos universiteto doc. dr. Albertas Dovydas Juška. Darbus būtina ir toliau tęsti, išleisti knygą apie bendriją, taip pat pildyti pavardžių ir fotografijų registrus,archyvus.

Darbų užteks dešimtmečiams. Auga nauja krašto žmonių karta. Ir jie turės darbo bei garbės tai atlikti, tęsti ir išlaikyti. Jų vasaros stovyklos bus ne tik bažnytinės, bet praturtės ir ženkliu krašto etninės kultūros palikimu.

Turėkime tikėjimo ir vilties. Turime ir kitų šeimos, darbo, gyvenimo priedermių, bet neužmirškime, kad „Lietuvninkais mes esam gimę, lietuvninkais ir turim būt…“

„Voruta“, 2016 m. gegužės 28 d., Nr. 5 (823), p. 2.

Krikščionių bažnyčių Lietuvoje vadovai, pasirašę memorandumą

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Protestantai. Krikščionys būna katalikai, protestantai, pravoslavai. Tai trys pagrindinės krikščioniškosios Bažnyčios. Paskutinės dvi dar turi įvairių atšakų. Visos šios bažnyčios sutaria dėl Krikšto Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, dėl Trejybės. Bėgant amžiams tarp krikščionių vyko skilimas. 1054 m. vyko skilimas tarp Rytų ir Vakarų Krikščionių. Vakarų krikščionys vadinami Katalikais. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių mokymas tikėjimo ir moralės klausimais yra daug kur sutampantis, tik Rytų krikščioniškos Bažnyčios neturi vienybės su Romos popiežiumi.
1517 m. spalio 31 d., Martynui Liuteriui paskelbus savo 95 tezes, įvyko skilimas Katalikų bažnyčioje ir taip atsirado protestantiškos krikščioniškos bažnyčios. Jų yra nemažai atšakų: liuteronai, reformatai, kalvinistai, anglikonai, baptistai, sekmininkai, adventistai ir t.t. Garbusis Romos popiežius 2016 m. spalio pabaigoje aplankė Skandinavijos šalių liuteronus tuo akcentuodamas ir bažnyčių susitaikymo penkiasdešimtmetį.

Mikalojus Radvila Juodasis

Aukštaitijoje reformuotą tikėjimą (bendrai vadinamą protestantizmu) įtvirtino didikai Mikalojus Radvila Juodasis ir Rudasis, Chodkevičiai, Žygimantas Augustas ir kt.. Mažojoje Lietuvoje jį pradėjo platinti buvę katalikų kunigai, pirmieji reformatoriai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Prie to ypač prisidėjo Karaliaučiaus universitetas su savo Teologijos fakultetu. Jo studentas M. Mažvydas parašė liuteroniškojo tikėjimo santrauką – Katekizmą, taip pat pirmą liuteronišką liturgiją lietuvių kalba, išvertė giesmes. Kadangi Reformacijos tikslas buvo šviesti liaudį, kad toji pati galėtų skaityti Šventąjį Raštą, tai Karaliaučiaus universiteto absolventas kunigas Jonas Bretkūnas 1589 m. išvertė Bibliją į lietuvių kalbą. Tilžės kunigas Danielius Kleinas 1653 m. parašė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. O praėjus dar šimtui metų Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmąją lietuvišką poemą „Metai“. V. Biržiškos bibliografiniais ir biografiniais duomenimis, iš XVI–XVII a. raštiją kūrusių 102 asmenų net 88 buvo protestantai. Visa tai yra nenuginčijamas protestantų įnašas į Lietuvos kultūrą.

Mikalojus Radvila Rudasis

Lietuvoje labiausiai išplito ne liuteronų, bet evangelikų reformatų tikėjimas (Ulricho Cvinglio ir Jono Kalvino mokymo sekėjai), kuruojamas Radvilų. Tačiau Marijos žemė netapo protestantiška šalimi, kaip tai atsitiko su daugeliu Vakarų Europos šalių, nes čia Reformaciją sustabdė Jėzuitų ordinas. Taigi protestantai (evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai) čia visad sudarė mažumą. Protestantų parapijos įsikūrė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir palei sieną su protestantiška Rytų Prūsija bei Latvija. Liuteronų Bažnyčios narių skaičius išaugo po Klaipėdos krašto, kurio absoliučią gyventojų daugumą sudarė evangelikai liuteronai, prijungimo prie Lietuvos. Iki II pasaulinio karo evangelikų liuteronų buvo apie 200 tūkstančių, dabar skaičiuojama per 20 000, pasaulyje per 70 milijonų. Kraupiausias religinės mažumos neigimo palikimas – ant senųjų liuteronų kapinių pastatyti Vilniaus santuokų rūmai… Lietuvoje yra 54 parapijos, jas aptarnauja 4 diakonai ir 24 kunigai. Aukščiausia institucija – sinodas (visuotinis susirinkimas), kuris renka vykdomąją instituciją – Konsistoriją ir tvirtina pagrindinį dokumentą – Statutą. Pamaldose dalyvauti kviečiami Bažnyčioje krikštyti ir konfirmuoti (analogas katalikų bažnyčios pirmai komunijai) žmonės. Kunigai ir diakonai įšventinami (ordinuojami), vyskupai – konsekruojami (Lietuvoje tik vyrai), nėra privalomo kunigų celibato, santuoka palaiminama ir sutvirtinama Dievo žodžiu ir malda, nėra ausinės (sakomos kunigui) išpažinties, pamaldose gausu muzikos. Tai – du sakramentus (krikšto ir Viešpaties Vakarienės) švenčianti, „giedanti bažnyčia“, besididžiuojanti genialiuoju kompozitoriumi liuteronu J.S.Bachu. Tai – viena iš tradicine pripažintų Lietuvos religinių bendruomenių.

Religinė revoliucija europiniame kontekste. Kame krizės ištakos? XV a. europiečius kamavo didelis religinis nerimas, susijęs su badmečiais, karais ir epidemijomis. Žmones apsėdusios mintys apie mirtį ir nuodėmes sužadino religinio įkarščio bangą, kuri dažnai buvo kupina prietarų, misticizmo. Liaudis garbino Jėzų Kristų, šventuosius, relikvijas, o turtingieji pirkosi „indulgencijas“. Dosni auka bažnyčiai užtikrindavo nuodėmių atleidimą. Prie pasitikėjimo bažnyčia krizės prisidėjo ir pyktis, matant prabangų ir dažnai skandalingą popiežiaus dvaro gyvenimą, formalus ir pasenęs tikėjimo mokymas, vykdomas liaudžiai nesuprantamomis kalbomis. Humanistai pradėjo reikalauti permainų. Jie siekė religinio akto uždarumo, suvokdami jį, kaip nuoširdų dialogą tarp žmogaus ir Dievo, gynė pakantumą ir gyvųjų kalbų vartojimą pamaldose, kuris leistų krikščionybę priartinti prie paprasto žmogaus. Liuterio reforma prasidėjo Vokietijoje, kur egzistuojanti bažnytinė tvarka trukdė aukštuomenei, erzino miestiečius ir valstiečius. Jis sakė: „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“. Viduramžiais buvo populiarus relikvijų garbinimas, pvz. degančio Mozės krūmo gabalai; Jono Krikštytojo pirštas, kuriuo jis rodė į Dievo Avinėlį ir pan. Vien tik pažvelgęs į šias relikvijas galėjai gauti 100 metų atgailos. Liuteris pastebėjo, kad tai ne tik iškraipo atgailą, bet ir augina siekį per darbus patekti į dangų.

Paminklas Martynui Liuteriui

Martynas Liuteris (1483-1546), kilęs iš smulkių miestiečių, studijavo teisę Erfurto universitete, buvo Augustinų vienuolis. Kaip teologijos daktaras tapo profesoriumi Vitenbergo universitete. 1517 m. spalio 31 d. Liuteris Vitenbergo universitete iškabino 95 tezes, kuriose indulgencijų pardavinėjimą pavadino skandalu. Jo pusėn stojo vokiečių bajorija ir humanistai. Pagrindinės M.Liuterio mintys, neįtikusios sustabarėjusiai ir godžiai tuometinei bažnyčiai buvo: žmogus išteisinamas vien per tikėjimą; Šventasis raštas – vienintelis tikėjimo šaltinis; kiekvienas tikintysis gali jį laisvai aiškintis; vieninteliai sakramentai, kuriuos verta išlaikyti, yra krikštas ir eucharistija; Švč. Mergelės ir šventųjų kultas turi būti panaikintas; kunigams neprivalu laikytis celibato; vienuolių ordinai neturi prasmės. Kadangi žmogus išteisinamas vien per tikėjimą, tai nebetenka prasmės Mišios už mirusiuosius. Išganymas vyksta šiame gyvenime, o ne pomirtiniame. Taigi sudrebėjo ir skaistyklos koncepcija ir su tuo susijusi praktika. „Atgailos kanonai turi būti paskirti tik gyviesiems, o mirusiesiems nieko pagal juos neturi būti paskirta“ (8 tezė).

Šis mokymas galbūt nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei ne paties Liuterio išgyvenimai. Jam nuo pat jaunystės nedavė ramybės klausimas, kaip nusidėjėlis gali užmegzti teisingus santykius su Dievu? Skaitydamas apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams jis staiga suvokė, kad žmogus yra išteisinamas ne dėl savo darbų ir nuopelnų, bet tik dėl Kristaus išganomojo darbo. „Mes laikomės nuomonės, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“. Tikintysis išgelbstimas dėl to, kad Kristus Dievo akyse jo nuodėmes uždengia savo teisumu. „Aš nesu geras ir teisus, – sakė Liuteris, – bet toks yra Kristus.“ Liuteris suvokė, kad ne darbai, ne pradinė išteisinimo būsena – nuolankumas ir net ne atgaila, bet vien tik tikėjimas daro nusidėjėlį teisų ir atveria jam rojaus vartus. Išteisinimo doktrina iš esmės buvo grįžimas prie Augustino mokymo.

Kadangi Liuteris skelbė bažnytinės valdžios priklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, daugeliui kunigaikščių tai buvo priimtina ir jie atsivertė į naują tikėjimą. Liuteronų vardas liudija, kad Bažnyčia atsirado per Reformaciją ir krikščionybę išpažįsta pagal didžiojo reformatoriaus Liuterio mokymą. Tačiau pats Liuteris priešindavosi tokiam pavadinimui sakydamas: „Tu neturi teisės savęs vadinti liuteronu. Kas yra Liuteris? Juk tai ne mano mokslas. Todėl prašau nutylėti mano vardą ir vadinti ne liuteronu, bet krikščioniu.“

1518 m. šis tikėjimas rado atgarsį Šveicarijoje, XVI a. viduryje protestantiškajai reformai Prancūzijoje savo formą suteikė kalvinizmas, pagrįsdamas ją griežtesne logika. Iš Prancūzijos šios idėjos sklido į Angliją, Italiją, Nyderlandus, Škotiją, Airiją, Vengriją, Lenkiją, Bohemiją. Jį palaikė visi gyventojų luomai.

Jausdama protestantizmo grėsmę, Katalikų bažnyčia ne tik kovojo su protestuotojų – reformatų tezėmis, bet ir ėmėsi iš pagrindų ieškoti naujo savo dogmų apibrėžimo. Kad pastotų kelią protestantizmui, buvo kuriami nauji religiniai ordinai, kaip pvz. Ispanijoje Ignaco Lojolos įsteigta Jėzaus draugija. Kas norėjo būti priimtas į draugiją, turėjo pereiti sunkų noviciatą ir baigti nuodugnias studijas. Dėl tokio intelektualinio pasiruošimo, jėzuitai tapo pagrindiniu katalikiškos kontrreformacijos įrankiu. Jų pagalba pavyko sustabdyti protestantizmo proveržį ir atgauti didelę dalį teritorijos, kurią buvo praradusi katalikų bažnyčia. Katalikai atsikovojo Lenkiją, grįžimo prie katalikybės procesus išjudino Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir Bohemijoje. Protestantiškos idėjos gajos liko šiaurės ir vakarų Vokietijoje, Skandinavijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Škotijoje ir Anglijoje.

Protestantizmas Lietuvoje. XVI a. krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna: buvo gajos gamtameldiškos idėjos. Bažnyčių buvo nedaug, kunigai dažniausiai buvo lenkai, negalėję susikalbėti su vietiniais gyventojais. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Lietuvoje nebuvo mokyklų, kuriose būtų ruošiami kunigai. Paprastai klebonus skirdavo tas, kas statydavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus – didysis kunigaikštis. Lenkijoje gyvenęs didysis kunigaikštis daugumą bažnytinių vietų atiduodavo lenkams. Lietuviai buvo skiriami vyskupais, nes taip įpareigojo įstatymai. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima, kaip į pelningą pragyvenimo šaltinį, o kad ją gauti, reikėjo nusipelnyti didžiajam kunigaikščiui. Taip kunigų tarpe atsirado daug žmonių, neturėjusių nieko bendro su tikėjimo dalykais. Šitaip organizuota bažnyčia nebuvo pajėgi didinti visuomenės religingumo: dvasininkai buvo ne teologinio mokslo skelbėjai, o tik socialinis sluoksnis, turįs išskirtinių teisių. Paprasti žmonės ir toliau rinkosi alkuose, išpažino pagoniškas tiesas, o turtingieji, turėdami gana tamprius ryšius su užsienio šalimis, matydami netobulą bažnyčios organizaciją perėjo į protestantų pusę.

Lietuvių didikų vaikai važiuodavo mokytis į Vokietijos universitetus, susipažindavo su protestantizmo idėjomis, įtikėdavo jomis ir parsiveždavo jas į Lietuvą. Kol buvo gyvas Žygimantas II Senasis, atvirai ji nebuvo pripažįstama. Pradėjus valdyti Žygimantui Augustui religinė aplinka tapo labai palanki protestantizmo idėjoms plisti ir dauguma didikų šeimų tapo protestantizmo išpažinėjais. Šie procesai buvo aktyvūs tiek mieste, tiek kaime, visi „slaptieji“ protestantai nustojo slėptis. Uoliausias šios religinės krypties šalininkas buvo Žygimanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Tam tikslui jis naudojo visą savo valdžią ir turtą. Tuometiniame Vilniaus priemiestyje Lukiškėse jis pastatė kalvinistų bažnyčią, įkūrė parapiją. Savo dvaruose, kurių buvo pilna Lietuva, jis pašalino katalikų kunigus. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M.Radvila Rudasis ir gausybė kitų didikų.

Svarbiausi protestantizmo skleidėjai Aukštaitijoje buvo didikai, nes jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija, kur tuo metu protestantizmas buvo labai paplitęs. Mažojoje Lietuvoje protestantizmas taip pat buvo uoliai platinamas, bet jis čia išlaikė vieną iš pagrindinių Liuterio idėjų: apeigas vesti žmonėms suprantama kalba, šviesti ir mokyti juos. To pasėkoje buvo leidžiamos knygos, kuriamos mokyklos. „Didžiosios“ Lietuvos didikai neužmezgė ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais, ėjo išvien su lenkais. Jie kvietėsi iš Lenkijos protestantų pamokslininkus, pradžioje visos pamaldos vykdavo lenkų kalba. M.Radvila Juodasis Brastoje įkūrė spaustuvę, kurioje buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos. Lietuviškąjį Mažosios Lietuvos protestantizmą greit nustelbė lenkiškoji protestantų atšaka. Lietuviškai sakyti pamokslus ir leisti leidinius „Didžiosios“ Lietuvos protestantai pradėjo tik tuomet, kai pradėjo atsigauti katalikiškasis tikėjimas. Nors Aukštaitijos žmonės mažai kalba apie protestantiškąjį savo istorijos etapą, bet visos teritorijos, kurios priklausė Radviloms, Žygimantui Augustui, Chodkevičiams bei kitiems tą tikėjimą išpažinusiems didikams, buvo protestantiškos. Įvairūs šaltiniai mini, kad šiemet sudegusi Ceikinių bažnyčia tais amžiais taip pat buvo reformatų, o Daugėliškio dvaras priklausė Žygimantui Augustui… Tose teritorijose gyvenę valstiečiai, baudžiauninkai meldėsi taip, kaip liepė ponai…

Evangelikų reformatų bažnyčios liekanos Dubingiuose

Protestantizmui Lietuvoje labai kenkė jo „atšakų“ nesutarimai. Lietuvos didikai daugiausiai buvo kalvinistai, o miestelėnai ir vidutinė bajorija – liuteronai. Tokiu pat keliu, kaip atėjo protestantizmas, sugrįžo ir katalikybė: užsienyje keičiantis jėgų santykiui katalikų bažnyčios naudai vakaruose studijavę didikų vaikai parsiveždavo katalikiškas idėjas. M. Radvilos Juodojo (Nesvyžius ir Voluinė) sūnūs, studijavę užsienio katalikiškose mokyklose atsivertė į katalikybę ir tėvo sukurtas bažnyčias vertė į katalikiškas, degino protestantiškas knygas. Didžiausias protestantizmo rėmėjas liko M.Radvila Rudasis (Biržai, Kėdainiai), o vėliau jo sūnūs- Biržų Radvilos.

Tikėjimo dalykai Stepono Batoro laikais. Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro (1533-1586) tėvynėje Vengrijoje buvo paplitęs protestantizmas, bet jis pats tikėjimo kovų metu buvo auklėtas katalikiškai. Jis buvo tolerantiškas žmogus, todėl renkant karaliumi  jį palaikė ir protestantai. Jis sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu. Tuo metu buvo įsigalėjęs protestantizmas, buvo mažai katalikų bažnyčių ir dar mažiau lietuviškai kalbančių kunigų. Nors jis pripažino tikėjimo laisvę ir 1573 m. Varšuvos konfederacijos akto nuostatus, valdydamas rėmė katalikų bažnyčią ir ypač už katalikiškas tiesas kovojusį Jėzuitų ordiną. Jėzuitus į Vilnių pasikvietė vyskupas Protasevičius, siekdamas paruošti kunigų iš savų žmonių tarpo. Buvo įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla Lietuvoje. Siekiant Lietuvos didikų vaikus apsaugoti nuo protestantizmo įtakos, 1579 m. Vilniuje buvo įkurta Vilniaus akademija ir jaunimas galėjo studijuoti gimtinėje. Paraleliai jėzuitai organizuodavo viešus teologinius disputus su protestantais. Jėzuitų veikla, akademijos, ruošiančios lietuviškai kalbančius kunigus, įkūrimas buvo lemtingas posūkis katalikybei į Lietuvą sugrįžti. Jėzuitai pristeigė kolegijų, beveik visą Lietuvos švietimą suėmė į savo rankas. Švietimo įstaigose jie stengėsi pirmiausia užauginti gerus katalikus, mokė to, kas reikalinga to meto Bažnyčios mokslui įgyti.

Kito šalies valdytojo – Zigmanto Vazos (1566-1632) – patarėjai buvo jėzuitai arba aršūs katalikai.  Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė“ – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų kaskart vis labiau augo nesantaika kelianti netvarką. Miestuose, kur mišriai gyveno protestantai ir katalikai dažnai kildavo muštynės ginant savo tiesas. Protestantų Vaza neprisileido, todėl dalis jų, stengdamiesi sutvarkyti savo gyvenimą, vėl atsivertė į katalikybę. Protestantizmo židiniai liko Mažojoje Lietuvoje ir Kėdainių-Biržų teritorijose, kurios priklausė Radvilos Rudojo sūnums. Jie buvo labai turtingi, todėl karalius negalėjo jų sunaikinti. Vienas iš Radvilų šeimos visad vadovavo protestantams. Protestantizmas klestėjo tik jų žemėse. Vazų valdymo laikais tapo aišku, kad protestantizmas Lietuvoje nebeteks turėtos galios. Katalikų dauguma jautėsi galinti savo teises apginti ir be įstatymų, nes jų dauguma buvo seimuose, tribunoluose, kituose valdžios organuose. XVIII a. buvo išleistas įstatymas, kuriuo į senatą ir seimą patekti galėjo tik katalikai.

M.Sabutis su evangelikų liuteronų kunigais

Biržų Radvilos. Pirmasis Biržų savininkas buvo Jurgis Radvila, gimęs 1480 m. – Biržų Radvilų šakos tėvas, Kijevo vaivada; Trakų, Vilniaus kaštelionas; didysis hetmonas, mirė 1541 m. Jo žmona buvo Barbora Volskaitė, sūnus Mykolas Rudasis (1512 – 1584), Vilniaus vaivada, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio hetmonas, gavęs iš Karolio V Biržų ir Dubingių kunigaikščio vardą. Žmona Katerina Tomickaitė, sūnus Kristupas I Radvila – Perkūnas. Liudvika Karolina (1667 – 1695) buvo Kristupo Radvilos anūkė.

Seniausias šiose teritorijose esantis protestantiškasis palikimas – Žeimelyje. 1540 m. Žeimelyje (tuo metu priklausė Livonijai) Diunamindo seniūnas Kasparas fon Tyzenhauzas pastatė pirmą evangelikų liuteronų bažnyčią. 1653, 1742  m. bažnyčia buvo perstatyta. Įdomus dar ir tas faktas, kad iš  Škotijos į Livoniją pasitraukusios šeimos vaikas – būsimasis feldmaršalas Barklajus de Tolis – buvo krikštytas joje. 1812 m. karo su Prancūzija metu jis buvo Rusijos kariuomenės Pirmosios Vakarų armijos vadas ir savo veiklos pėdsakų paliko visoje Aukštaitijoje.

Vysk. M.Sabutis su žmona Vilma

Kunigaikštienė Liudvika Karolina 1687 m. atsisakė liuteronų bažnyčios patrono teisių ir pavedė bažnyčią Senjorų malonei. Senjorai, kurių buvo du bajorai ir du miestiečiai, susitarę su kunigu ir pilies komendantu – kunigaikščio vietininku, sudarė bažnyčios tarybą. Lenkiją valdant Karoliui XII, 1701 m. lenkų kariai užėmė Biržų pilį ir padegė miestą. Prie bažnyčios buvę namai sudegė ir kunigas turėjo ieškotis pastogės bažnyčios palivarke – Ruoliškiuose. Dar kartą Biržai degė 1704 m. Senjorai buvo klaidingai įsitikinę, kad drauge su patronato teise jiems perėjo ir parapijos valdymo teisė ir norėjo kunigą nušalinti. Tarp kunigo ir parapijos buvo kilę nesutarimai, kurie baigėsi tiktai 1732 m. 1723 – 1772 m. parapija buvo persekiojama Romos katalikų bažnyčios: buvo atimtas 100 metų bažnyčiai priklausęs Ruoliškių palivarkas. Parapija dėl to nesiskundė, nes nesitikėjo teisingo sprendimo. 1761 m. kunigas Vagenfeilas gatvėje buvo užpultas kataliko bajoro Michaelio Kirkilo iš Smilgių, primuštas, sužeistas ir dar priverstas jo atsiprašyti. Seniūnas fon Gorsky, kartu su Šveikovskiu, 1763 m. pro bažnyčios langą šovė į keletą statulėlių, kur kunigas Vagenfeilas vedė Šventą Vakarienę. Apie nusikaltėlio nubaudimą nebuvo jokios kalbos.

Nuo 1780 iki 1783 m., proteguojant carienei Kotrynai II, susijungus reformatams su liuteronais, bažnyčios gyvenimas atgijo. Buvo įsteigta bendra administracija ir sinodinė tvarka. 1908 m. buvo apie 4500 parapijiečių. 1907/8 m. konfirmuota 70 jaunuolių. Mūrinė bažnyčia Biržuose turėjo 250 sėdimų vietų. Biržų vardą išaukštino Lietuvos Evangelikų liuteronų senjoras – vyskupas Erikas Leijeris. Jis gimė 1906 m. Biržuose. 1929 m. Žeimelyje ordinuotas kunigu ir čia tarnavo iki suėmimo 1949 m. Gindamas bažnyčią parašė laišką Stalinui. Buvo ištremtas ir kankinio mirtimi žuvo Krasnojarsko lageryje sulaukęs 45 metų.

Šiandieninė reformatų bažnyčia. Darius Petkūnas, kunigas, baigęs Talino teologijos institutą, studijavęs Oksfordo institute, šiuo metu dėstantis Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos katedroje sako, kad mažai kas Lietuvoje galėtų išsamiau papasakoti apie šią Bažnyčią. Daugumai ji asocijuojasi su tautinėmis grupėmis. Kretingoje liuteronai vadinami prūsais, Būtingėje – latviais, Klaipėdoje – vokiečiais. Taip ar panašiai jie identifikuojami ir Radvilų tėvonijoje Biržuose.  Apsilankę liuteronų pamaldose ne vienas nustemba patyręs, kad čia meldžiamasi lietuvių kalba, kad jose tarnaujama pagal Vakarų Bažnyčios istorinę liturgiją. Tai sinodinės struktūros vyskupinė Bažnyčia. Nuo 1968 m. Bažnyčia yra Pasaulinės liuteronų sąjungos narė. 1996 m. Bažnyčia pasirašė Porvoo deklaraciją, kurios pagrindu suėjo į komuniją su Didžiosios Britanijos bei Airijos anglikonų Bažnyčiomis. Dvasininkai ruošiami Klaipėdos universiteto Teologijos katedroje.

Reformatų bažnyčios ir kapinės daug kuklesnės, kartą per metus vyksta kapinių šventės, kur susirenka artimieji, mirus žmogui kunigas atvyksta į namus, lydi į kapus. Pamaldose įeinančius ir išeinančius kunigas pasitinka ir palydi rankos paspaudimu. Bažnyčia pasaulietiškesnė, asmeniškesnė, joje daug muzikos, vyksta Evangeliškų giesmių šventės, susiburia jungtinis visų Lietuvos parapijų choras. Šventės prasideda malda. Biržuose vykusioje šventėje iš Psalmių knygos kun. Reinholdas Moras lietuviškai ir kun. diak. Erikas Laiconas latviškai paskaitė žodžius: „Viešpatie, kaip gera šlovinti Tave, giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą Tavo ištikimąją meilę, kas naktį Tavo ištikimybę, palydint dešimtstygei arfai, su giesme ir lyra. Juk Tu, Viešpatie, pradžiuginai mane savo veikla tad su džiaugsmu apgiedu Tavo rankų darbus. Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie, kokios gilios Tavo mintys!”. Liuteronų jaunimas keliauja į parapijas, fotografuoja išlikusius statinius, ruošiasi išleisti foto albumą.

Dabar Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas – klebonas, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas, LELB Konsistorijos pirmininkas yra Mindaugas Sabutis, gim. 1975 m. Tauragėje. Jį krikštijo vyskupas J.V.Kalvanas. Baigė KU Evangeliškosios teologijos katedrą, tęsė mokslus VU Religijų studijų ir tyrimų centro magistrantūros studijomis, 2005 m. įstojo į KU doktorantūros studijas, dirba KU teologijos katedros dėstytoju, 2009 m. Misūrio Konkordijos teologinėje seminarijoje suteiktas garbės daktaro vardas. Jau 1996 m. Jurbarke įvestas į diakonus, tais pat metais ordinuotas kunigu diakonu. Dirbo 4 parapijose: Jurbarko, Skirsnemunės, Smalininkų, Vilkyškių. 1998 m. Skirsnemunėje ordinuotas kunigu ir tais pat metais pakviestas dirbti Vilniaus parapijos klebonu. Nuo 2000 m. liuteronų bažnyčios konsistorijos narys, 2004 m. konsekruotas  LELB vyskupu. Nuo 2011 m. yra Savarankiškosios ev. Liuteronų bažnyčios Baltarusijoje dvasinis vadovas, Pasaulio liuteronų Sąjungos Rytų ir Centrinės Europos Bratislavos biuro koordinatorius bei laikinosios PLS Santuokos ir lytiškumo klausimų komisijos narys. 1999 m. vedė, augina vaikus Joną, Elzę, Paulių. Žmona Vilma Vilniaus ev. Liuteronų parapijos sekmadieninės mokyklėlės mokytoja. Gražu, kad valstybei reikšmingų švenčių metu visų tradicinių Lietuvos religijų vyskupai aukoja mišias kartu. Šis aktyvus vyskupas nesididžiuoja, lengvai randa žodį jo laukiančiam, daug bendrauja su jaunimu, skleisdamas meilę lankosi net atokiuose Kaltanėnuose vykstančiose moksleivių stovyklose.

Lietuvos tradicinių religijų bažnyčių vadovai

Liuteris nesiekė sukurti naujos Bažnyčios – jis siekė reformuoti esamą Romos katalikų Bažnyčią, už ką jis, kaip ir daugelis jo sekėjų, buvo ekskomunikuoti ir pasmerkti. Dėl to liuteronų Bažnyčia pagrįstai save vadina ne nauja, bet reformuota Romos katalikų Bažnyčia. Istorijoje yra tik keletas atvejų, kai per kelerius metus viena doktrina padarė tokią milžinišką įtaką socialiniam kontekstui. Ši doktrina yra pagrindinis skirtumas tarp liuteronų ir katalikų Bažnyčių. Šias Bažnyčias skiria ne celibatas, ne ausinė išpažintis kunigui ar Marijos garbinimo kultas, kaip mėgstama pastebėti liaudyje, bet mokymas, kad žmogus išteisinamas ne per darbus, o vien tik per tikėjimą. Geri darbai yra gyvo tikėjimo vaisius, tai ženklas, kad žmogus yra apdovanotas Kristaus teisumu.

Pagal A.Šapokos „Lietuvos istoriją“, „Europos istoriją“ ir D.Petkūno straipsnius paruošė Dalia SAVICKAITĖ

Pranciškus Skorina, 1517 m. graviūra

www.voruta.lt

2017-ieji LR Seimo nutarimais Lietuvoje yra dedikuoti aštuonioms temoms. Tarp jų džiaugiamės Reformacijos jubiliejaus ir Mažosios Lietuvos rašytojos, liuteronės Ievos Simonaitytės (1897–1978) įvertinimu. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė rezoliuciją, kuria sostinėje 2017-uosius be kita ko dar dedikavo ir Pranciškui Skorinai, Vilniaus spaustuvininkui ir gudų raštijos kūrėjui, mat šiemet sukanka 500 metų nuo P. Skorinos pirmosios spaustuvės Prahoje įkūrimo. Vis dėlto turbūt tik nedaugelis žino, kad šis kaimynų tautos šviesuolis, kelerius metus aktyviai veikęs Vilniuje, buvo evangelikas. „Lietuvos evangelikų kelyje“, 2011 m. Nr.6-7, p.8-9, skelbėme Lydos ev. liuteronų parapijos kunigo Siarhejaus Heilio straipsnį apie Reformacijos istoriją Baltarusijoje. Mūsų skaitytojams priminsime šio straipsnio ištrauką, kurioje nagrinėjama P. Skorinos biografija (iš rusų k. vertė kun. Ričardas Dokšas).       

Didelį indėlį į Reformacijos judėjimą Baltarusijoje įnešė pirmasis LDK spaustuvininkas ir didis mūsų krašto švietėjas, Martyno Liuterio amžininkas Pranciškus Skorina.

P. Skorina gimė apie 1482 m. Polocke. Jis baigė Krokuvos akademiją ir tapo laisvųjų menų bakalauru, o vėliau penkerius metus studijavo medicinos fakultete. Medicinos daktaro laipsnį Skorina gynėsi Italijos mieste Padujoje. Baigęs mokslus ir gyvendamas Prahoje, Skorina išleido 22 knygas iš visų knygų, kurios sudaro Bibliją. Pirmas jo knygų leidimas datuojamas 1517 m. – tais pačiais metais, kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė 95 tezes.

Graikų apeigų katalikų hierarchas Atanazas Antonijus Seliava (1583–1655) priskyrė jį protestantams, savo raštuose teigdamas: „Prieš uniją (turima omenyje 1596 m. Bresto Unija) buvo Skorina, eretikas husitas, kuris jums Prahoje išleido knygas rusų kalba“. Taip pat ir rusų kunigaikštis Andrejus Kurbskis savo laiške Grigorijui Chodkevičiui aštriai kritikavo Skorinos vertimą, kaltindamas jį „piktais ryšiais“ su Reformacija, stačiatikių tikėjimo iškraipymu ir eretišku mąstymu. Kunigaikštis Kurbskis tvirtino, kad P. Skorinos Biblija „nedora“, prieštarauja „visiems apaštališkiems ir šventiems nuostatams“ ir visame kame sutampa su Martyno Liuterio Biblija. Taip apie Skorinos Bibliją atsiliepė kunigaikštis Kurbskis, apie kurio žygį į Vitebsko apylinkes Maskvos metraštis skelbia: „Tvirtovę paėmė ir padegė, ir visus Vitebsko priemiesčius padegė ir pagavo tvirtovėje būrį karių, ir daug žmonių tvirtovėje užmušė, ir vienkiemius ir kaimus aplink Vitebską padegė ir nuniokojo“. Kurbskis be katalikiškų bažnyčių sudegino ir dvidešimt keturias stačiatikių cerkves ir žiauriai susidorojo su belaisviais. Tikriausiai baltarusių tautos naikinimas buvo daug naudingesnis už „Bibliją, persmelktą Liuterio idėjomis“. O istorinėse caro-pabaisos Ivano Rūsčiojo suvestinėse šis veiksmas buvo paminėtas kaip „Polocko išlaisvinimas nuo Lietuvos feodalų“. Vis dėlto 1564 m. Kurbskis jau pats ieško prieglobsčio LDK nuo savo valdovo Ivano Rūsčiojo. Jis iš Žygimanto Senojo gavo Kovelį (Ukraina) ir tapo Krėvos ir Vilniaus vaivadijų seniūnu, nepaisant to, kad vadovaujantis 1529 metų LDK Statutu šios privilegijos buvo neteisėtos – užsienio piliečiai neturėjo teisės valdyti žemių ir turėti pareigų, susijusių su šiomis valdomis.

 Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad P. Skorina iš tiesų buvo susitikęs su Martynu Liuteriu Vitenberge. Įdomus faktas, kad P. Skorinos Vilniuje 1520 m. išleistos knygos „Mažoji keliauninko knygelė“ Britanijos bibliotekos rinkinyje saugomame egzemplioriuje yra Martyno Liuterio amžininko Pauliaus Sperato (1484–1551) ekslibris. 1524 m. Paulius Speratas, rekomenduotas Liuterio, atvyko į Prūsiją ir ten tapo svarbiausiu Reformacijos veikėju, o nuo 1529 m. tarnavo liuteronų vyskupu. Kaip mano tyrinėtojai, P. Skorina įteikė šį savo knygos egzempliorių vyskupui P. Speratui 1530 m. lankydamasis Karaliaučiuje.

 Palankumas ir, dar daugiau, Pranciškaus Skorinos atsidavimas Reformacijai paaiškina dar vieną įdomų faktą. Tais pačiais 1530 m. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis paskelbė savo garsųjį dekretą „prieš liuteronus ir anabaptistus“, draudžiantį ne tik viešus antikatalikiško turinio pamokslus, bet ir asmeninius tokio pobūdžio pokalbius, o taip pat panašaus turinio knygų platinimą. Šiame dokumente nebuvo nurodytas joks konkretus asmuo, bet po jo paskelbimo P. Skorina išvyko iš Vilniaus į Karaliaučių pas kunigaikštį Albrechtą I, kuris dar 1525 m. paskelbė liuteronų tikėjimą oficialiu Prūsijos valstybės tikėjimu. Po kelių mėnesių P. Skorina grįžo į Vilnių, bet jau su laiškais nuo Prūsijos kunigaikščio, skirtais Vilniaus vaivadai ir Vilniaus magistratui, kuriuose kunigaikštis Albrechtas prašė nesudaryti nemalonumų daktarui P. Skorinai iš Polocko. Vis dėlto, kaip tvirtina baltarusių istorikas Konstantinas Tarasovas knygoje „Prisiminimas apie legendas“, P. Skorina iš Karaliaučiaus „pavogęs“ spaustuvininką ir gydytoją. Kunigaikštis Albrechtas neva buvo labai susikrimtęs, kad Skorina atėmė iš miesto spaustuvininką, o iš žmonių gydytoją, ir prašė Vilniaus valdžią grąžinti taip būtinus Prūsijai žmones. Jei įsivaizduotume netgi tų laikų Prūsiją ir Karaliaučių, labai abejotina, kad šį istorinį miestą, netekus vienui vieno gydytojo, būtų galėjusi sunaikinti kokia nors epidemija. Tačiau Skorinos bėgimo į Prūsiją faktas parodo, kad vienas iš tų „liuteronų ir anabaptistų“, prieš kuriuos buvo nukreiptas kunigaikščio Žygimanto Senojo dekretas, ir buvo pirmasis baltarusių spaustuvininkas ir švietėjas Pranciškus Skorina.

 Daugelį metų nesiliauja tyrinėtojų ginčai, koks buvo P. Skorinos tikėjimas? Ar jis buvo reformatorius, išspausdinęs Bibliją gimtąja kalba? Katalikas, buvęs Vilniaus katalikų vyskupo sekretoriumi? Stačiatikis, nuvežęs savo Bibliją į Maskvą? Deja, visi šie ginčai grindžiami tik netiesioginiais pasakojimais ir to meto įsivaizdavimais, kuriuos pasitelkia vieno ar kito tikėjimo apologetai, idant remdamiesi šia Baltarusijos istorijos atkarpa suteiktų reikšmingumo savajai bažnyčiai. Iki šiol niekas nežino tikslių Pranciškaus Skorinos gimimo ir mirties datų! Niekas nežino net šito, bet stačiatikių tyrinėtojai „tiksliai žino“, kad jis – stačiatikis (dar daugiau, esą iš tiesų jis Jurijus Skorininas), o katalikai – kad jis katalikas. Pats Skorina nė viename savo darbe nepavartojo žodžio „katalikybė“, „stačiatikybė“, „protestantizmas“, jis visada kalbėjo tik apie krikščionybę. Ar nerandate analogijų su Liuterio doktrina? P. Skorina nebuvo stačiatikis jau vien dėl to, kad, kai į Maskvą nuvežė savąjį Biblijos vertimą, visos jo knygos Maskvos caro įsakymu buvo sudegintos, prašant stačiatikių teologams, kurie P. Skorinos Biblijoje „įžvelgė“ Liuterio idėjų įtaką, o pats P. Skorina buvo areštuotas. Jis taip pat nebuvo katalikas, ir tai tampa aišku iš įvykių po kunigaikščio Žygimanto Senojo dekreto. Todėl didį baltarusių tautos sūnų daktarą Pranciškų Skoriną visai pelnytai galima pavadinti vienu pirmųjų Reformacijos veikėjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir baltarusių Reformacijos pradininku, ne „kataliku“, ne „stačiatikiu“, ne „protestantu“, bet tikru krikščioniu, didžiu savo didžios tautos sūnumi. Deja, tada, kaip ir šiandien, priklausymas tam tikram tikėjimui nustatomas remiantis tuo, kieno jurisdikcijai žmogus priklauso. Tačiau tarnauti katalikų vyskupo sekretoriumi – visai nereiškia širdyje būti kataliku, kaip ir šių dienų gyventojų surašyme pagal grafą „tautybė“ negalima nustatyti tos ar kitos konfesijos tikinčiųjų skaičiaus.

 Sugretinus kai kuriuos P.Skorinos gyvenimo faktus galima pamatyti tai, ką „gėdijasi“ pripažinti baltarusių tyrinėtojai. Taigi:

 1517 m. – Prahoje išleidžiama P. Skorinos Biblija, ir Skorina nė vienu žodžiu komentaruose neužsimena, kad Jėzaus Kristaus nepripažintų Dievo Sūnumi, ar kad nepripažintų Šventosios Trejybės. Reiškia, Skorina nėra antitrinitorius.

 1520 m. – Vilniuje Skorina išleidžia knygą „Mažoji keliauninko knygelė“ ir ją dovanoja Pauliui Speratui, liuteronų vyskupui, išsaugojęs ją iki 1530 metų.

 1530 m. – Augsburgo išpažinimo paskelbimas, Žygimanto Senojo dekretas ir Skorinos bėgimas pas kunigaikštį liuteroną į Prūsiją.

 Anastazas Antonijus Seliava, graikų apeigų katalikas, pats atsižegnojo nuo Skorinos, pavadinęs jį eretiku husitu. 1570 m. Sandomiro sutartimi „čekų broliai“ husitai susivienijo su liuteronais – taigi Skorina nėra graikų katalikas.

 Ivanas Rūstusis įsakė sudeginti Biblijas, kurias išspausdino Skorina, kadangi jos buvo persmelktos Liuterio idėjų, o patį Skoriną areštuoti – taigi Skorina nėra stačiatikis.

 1551 m. – Pranciškaus Skorinos mirties [Prahoje] metai.

 1563 m. – Jonas Kalvinas parašo „Heidelbergo katekizmą“, remdamasis Martyno Liuterio katekizmu – šito Kalvinas visai neslėpė. Tais metais kalvinizmas galutinai susiformuoja kaip savitas tikėjimo išpažinimas. Iki tol kalvinizmą galima buvo vadinti tik liuteronybės Ženevos atšaka. Todėl P. Skorina – ne kalvinistas.

 Visa Skorinos veikla – iš tiesų reformatoriška veikla, nukreipta tam, kad būtų atnaujintas žmogaus santykis su Dievu. Visos pirmojo leidinio pratarmės persmelktos Reformacijos idėjų bei troškimo grąžinti krikščionis prie pirminio šaltinio – Biblijos. Pavyzdžiui: „Todėl aš, Pranciškus, Skorinos sūnus iš Polocko, išsilavinimu gydytojas, šitai suprasdamas, kad be Dievo baimės, išminties ir gerų papročių žmonės negali dorai gyventi žemėje, parašiau Patarles ar Priežodžius rusų kalba, kad būtų pagarbintas Kūrėjas, Gelbėtojas, Guodėjas, kad paskui paprasti, bet pasimokę išminties žmonės, gerai gyvendami žemėje, šlovintų maloningąjį Dievą, kadangi Jo šventam vardui priklauso šlovė ir garbė“. Palyginkite Skorinos mintis su tuo, ką pasakė jo amžininkas, katalikų kardinolas Gozis: „Leisti liaudžiai skaityti Bibliją – vadinasi duoti šventenybes šunims ir mesti perlus kiaulėms“, – ir jums taps aiškiau, ką išpažino P. Skorina. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad P. Skorina tai parašė 1517 m., o, pavyzdžiui, Jonas Kalvinas gimė 1509 m., taigi būdamas aštuonerių tikrai negalėjo įtakoti trisdešimt penkerių metų pirmojo LDK spaustuvininko. Tad kokios konfesijos buvo Pranciškus Skorina? Išvadas darykite patys.

  Pirmosios žinios apie liuteronų parapijos atsiradimą Baltarusijos teritorijoje datuojamos 1535 m. Tais metais kunigaikštis Jurijus Sluckis, kunigaikštienės Anastasijos Sluckajos sūnus, Slucko mieste paskyrė žemės sklypą liuteronų bažnyčiai statyti. Tais laikais daugelis LDK magnatų, dvarininkijos ir pirklių jaunuomenės atstovų išsilavinimą įgydavo Vakarų Europos universitetuose, tokiuose kaip Leipcigo ir Vitenbergo, kur tiesiogiai susipažindavo su reformatoriška Evangelijos doktrina, pradėta skelbti M. Liuterio. O naujas (nekatalikiškas) universitetas Karaliaučiuje, 1544 m. įsteigtas kunigaikščio Albrechto, tapo labai patraukliu gimusiesiems LDK dėl specialiai ten įsteigtų stipendijų ir dėl galimybės studentams mokytis gimtąja kalba. Be to, vokiškosios ir kitų Vakarų Europos tautinių bendruomenių egzistavimas Vilniuje ir kituose didžiuosiuose LDK miestuose prisidėjo prie nuolatinių ir glaudžių intelektinio ir dvasinio Vakarų Europos gyvenimo ryšių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais.

                                                                     „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.1-2