Jeff Sheldon (www.unsplash.com) nuotr.

Skaidrė VAINIKAUSKAITĖ, www.bernardinai.lt

Lietuvai minint 500-ąsias reformacijos metines, per šalį keliauja šiai sukakčiai skirtas unikalių koncertų ciklas, iki metų pabaigos aplankysiantis net pačius atokiausius miestelius.

„Paprastai, kai parapijoje būna kokia šventė, susirenka keli kunigai, pagieda vietinis ar keli aplinkiniai chorai, ir tuo viskas baigiasi. Tačiau tokia prasminga reformacijos 500 metų proga norėjosi daugiau. Tad norėdami palengvinti užduotį parapijoms, numačiusioms paminėti šią šventę vietose, parengėme koncertų ciklą“, – pasakojo Laura Matuzaitė-Kairienė, Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugos (LEBMS) vadovė.

Kad liuteroniškų giesmių ir liuteronų kompozitorių sukurti kūriniai pritrauktų kuo daugiau klausytojų, koncertus sumanyta pagal galimybes sujungti su kitais tuo metu vykstančiais renginiais. Antai balandžio 22 d. Palangoje ciklą pradėjęs koncertas papildė lektorių iš Amerikos, kurie skaitė paskaitas vietos kunigams, viešnagę. Kiti koncertai organiškai įsilies į miesto švenčių ir muzikos festivalių programas.

Giesmė liuteronams – tarsi tikėjimo estafetė

„Liuteroniškas dvasingumas ypatingas pirmiausia visuotiniu giedojimu“, – sako Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Pasak jo, didžiąją dalį liuteronų giedamų giesmių galima pavadinti eiliuotais pamokslais, Evangelijos skelbimu. Teologiškai ir poetiškai puikūs tekstai ir šimtmečius gyvuojančios melodijos išlaiko autentišką tikinčiojo ryšį su Dievu ir Bažnyčia, kreipia į artimo meilę. Tai kiekvienam tikinčiajam leidžia asmeniškai ir sąmoningai dalyvauti Dievo garbinime, jaustis bendruomenės dalimi ir kartu būti jos stiprinamam.

Vyskupui antrinanti L. Matuzaitė-Kairienė giesmės evangelikų liuteronų bažnyčioje svarbą iliustruoja Martino Lutherio žodžiais: jis yra pasakęs, kad giedojimas – tai antras svarbiausias dalykas po maldos. „Nors gal sakyčiau, kad net ir pirmas, nes nuo vaikystės per giesmę liekame prie Bažnyčios. Tai, kas šnekama žodžiu, ne visiems užsifiksuoja. O kai giedi tą patį daug kartų, ateidamas į bažnyčią, tai įsėda giliai į žmogaus širdį“, – svarsto pašnekovė.

Liuteronams giesmės – tai skelbimas, pasakojimas, kiekviena jų aiškiai perduoda evangelišką mintį. Būtent giesmės, pasak pačių šios bendruomenės tikinčiųjų, palaiko ir perduoda liuteronišką tikėjimą iš kartos į kartą. „Giesmes, kurių dabar išmokysiu savo vaikus, išmoks ir net senatvėje atsimins mano vaikai, bandys perduoti savo vaikams. Taip buvo su manimi pačia – tai, ką seneliai įskiepijo, tai nešu per visą savo gyvenimą“, – sakė LEBMS vadovė.

Didžiąją dalį liuteronų giedamų giesmių galima pavadinti eiliuotais pamokslais, Evangelijos skelbimu. Teologiškai ir poetiškai puikūs tekstai ir šimtmečius gyvuojančios melodijos išlaiko autentišką tikinčiojo ryšį su Dievu ir Bažnyčia.

Tiesa, liuteronišką giesmę keičia laikotarpis. Ankstesniuose giesmynuose vartota daugiau senovinių žodžių, naujesniame giesmyne jie pataisyti į šiuolaikinius. Anot L. Matuzaitės-Kairienės, galbūt kažkur viduje lyg ir jaučiama nuoskauda dėl sunaikinto senojo teksto, bet naujasis vis tiek priimamas, nes giesmės gyvastį palaiko melodija ir jos vidinė mintis.

„Nuvažiavę į bet kurios šalies bet kurią liuteronų parapiją, vos išgirdę savą melodiją, iškart pajuntame, kad tai pačiai Bažnyčiai priklausome. Giesmė leidžia viduje pajusti tapatybę, supratimą, kad esame protestantai, o žmogui tai labai daug reiškia“, – tvirtina pašnekovė.

Nuo Žeimelio iki Nidos

Sumanymas su liuteroniškų giesmių ciklu apkeliauti visą Lietuvą organizatoriams kilo dar 2015 m. Sulaukusi Bažnyčios vadovų pritarimo, projekto siela L. Matuzaitė-Kairienė ėmėsi ieškoti, kas giesmes galėtų atlikti.

„Matyt, visai neatsitiktinai tuo metu daug bendravome su dabartine valstybinio choro „Vilnius“ koncertų vadybininke Vilija Dačinskiene, kuri sukaupė didžiulę patirtį organizuodama daugelį garsių Lietuvos festivalių ir regioninių muzikinių projektų. Ji ir pasiūlė mums būtent šiam reformacijos projektui pakviesti valstybinį chorą „Vilnius“. Projekto iniciatyvą labai palaikė ir talentingasis Lietuvos bosas Liudas Mikalauskas“, – prisimena pašnekovė.

Kultūros ministerijai pateiktas trišalis LEBMS, choro ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios projektas sulaukė pritarimo ir dalinės paramos. Įkandin ministerijos prie jo sutiko prisidėti ir Vokietijos ambasada.

Atlikėjų gretas, be choro, sutiko papildyti tokios scenos žvaigždės kaip Liudas Mikalauskas, Asta Krikščiūnaitė ir Jonas Sakalauskas. Keliuose koncertuose pasirodys ir M. K. Čiurlionio kvartetas, į savo repertuarą įtrauksiantis reformacijos laikotarpio kūrinių. Kadangi vien giesmių, tegu ir pačių žymiausių, per koncertą klausytis gali būti nelabai įdomu, repertuarą nuspręsta papildyti protestantų kompozitorių Felixo Mendelssohno, Johanno Sebastiano Bacho, Heinricho Schützo, Josefo Gabrielio Rheinbergerio, Johanneso Brahmso chorinėmis miniatiūromis.

Kad giesmių ciklas taptų įdomesnis iš žmogiškosios pusės, organizatoriai į pagalbą pasikvietė aktorių Vytautą Rumšą. „Viena vertus, kunigas pateikia informaciją iš bažnytinės, teologinės pusės. Kita vertus, ne visų parapijų kunigai gali įdomiai, patraukliai pristatyti koncerto programą. O mums norėjosi, kad reformacija taptų prieinama ir suprantama visiems žmonėms, todėl pasirinkome, kad apie ją pasakotų žinomas veidas, kad kalbėtų per žmogiškąją prizmę“, – tokio sprendimo motyvus aiškina koncertų ciklo organizatorė. Aktoriaus pasakojimus apie Kristijoną Donelaitį, Martyną Mažvydą, Joną Bretkūną ir kitus iškilius liuteronus apipins giesmės.

Gegužės 20 d. ir 21 d. koncertų ciklas lankysis Šiaurės Lietuvoje, kur numatomi pasirodymai Žeimelio evangelikų liuteronų ir Biržų evangelikų reformatų bažnyčiose, vėliau – Marijampolėje ir Batakiuose (Tauragės r.), Kelmėje. Užsukęs į Kretingą, birželio 17 d. giesmių ciklas atvyks į Šilutę, kur rengiama visų liuteronų ir reformatų chorų giesmių šventė. Į ją, be choro „Vilnius“, suvažiuos visi Lietuvos chorai, atvyks kelios grupės iš Vokietijos, vyks didelės pamaldos ir minėjimas.

Mums norėjosi, kad reformacija taptų prieinama ir suprantama visiems žmonėms, todėl pasirinkome, kad apie ją pasakotų žinomas veidas – aktorius Vytautas Rumšas.

Toliau ciklas keliaus į Tauragę, rugpjūčio 13 d. – į Klaipėdą, kur jį, kol uostamiestyje nėra evangelikų liuteronų bažnyčios, priims Valstybinis muzikinis teatras. Rugpjūčio 25 d. koncertas įsilies į Jurbarko miesto šventę, o paskui pajudės į Vilkyškius – Mažosios Lietuvos kultūros sostinę. Čia liuteroniškos giesmės papildys vargonų muzikos festivalį ir jį uždarys spalio 1 d. Spalio 25 d. koncertų ciklą pasitiks jau kita Lietuvos kultūros sostinė – Priekulė. Paskutinis, baigiamasis, koncertas įvyks spalio 31 d., Reformacijos dieną, Vilniuje.

Pasak L. Matuzaitės-Kairienės, iš pradžių planuota surengti tik apie dešimt koncertų, tačiau dabar matyti, kad jų bus neišvengiamai daugiau – net 27. Mat choras „Vilnius“ labai aktyvus ir šią programą nusprendė įtraukti į kitus savo paties kuriamus projektus. Be to, koncertų metu prie choro „Vilnius“ bus kviečiami prisijungti ir vietos bažnytiniai chorai. Jie tikrai dalyvaus Jurbarke, Kelmėje, Šilutėje.

Organizatoriai žada, kad koncerto lankstinukuose bus giesmių, pavyzdžiui, „Tvirčiausia apsaugos pilis“, žodžiai, tad kartu galės giedoti ir visi klausytojai. „Taip norime pabrėžti, kad Liuteronų bažnyčia yra giedanti. Giesmės nesunkios, melodijos lengvai įsimenamos. Man atrodo, daugelis giesmių klausytojui bus pažįstamos, o jei ir ne, projektas atliks savo pažintinę misiją“, – džiugiai viliasi L. Matuzaitė-Kairienė.

Kompaktinis diskas – ir chorams, ir laidotuvėms

Besirengiant koncertų ciklui, organizatoriams kilo ir dar vienas sumanymas – įamžinti liuteroniškas giesmes kompaktinėje plokštelėje. Prie jos nuspręsta pridėti ir natas, kad chorai, nusprendę tas giesmes giedoti, po ranka turėtų ir tekstą, ir muziką.

Dviguba liuteroniškų giesmių kompaktinė plokštelė turėtų pasirodyti birželio mėnesį. Šiuo metu LRT studijoje jau yra įrašyta apie 40 giesmių. Vienos plokštelės giesmės apims visus liturginius metus, joje įrašytos kalėdinės, velykinės ir kt. giesmės. O antrojoje plokštelėje sudėtos laidotuvėms skirtos giesmės – tai, L. Matuzaitės-Kairienės žodžiais tariant – praktinis, iš žmonių ateinantis poreikis, nes išlydint artimuosius labai trūksta liuteroniškos muzikos.

Dviguba liuteroniškų giesmių kompaktinė plokštelė turėtų pasirodyti birželio mėnesį. Šiuo metu LRT studijoje jau yra įrašyta apie 40 giesmių.

Kompaktinėje plokštelėje skambės pačios žymiausios liuteroniškos giesmės, giedamos visame pasaulyje, pradedant Vokietija ir baigiant Amerika. „Tarp jų, be jokios abejonės, bus Liuteronų bažnyčios himnu laikoma giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“ ir „Viešpatį liaupsink“, „Krikščionys, džiaukimės drūtai“, – vardija projekto sumanytoja. – Sudėjome pačius ryškiausius būtent reformacijos laikotarpio kūrinius, siekiančius 500 metų atgal, t. y. apsiribojome Martino Lutherio amžininkų sukurtomis giesmėmis.“

Šiuo metu specialistai dirba prie kiekvienos giesmės teksto ir išnašų, kuriose bus nurodyta, iš kur atėjusi giesmė, kas ją vertė, kas parašė pirmąją melodiją, kas harmonizavo. Tikimasi, kad iš visa to išeis rimtas mokomasis darbas, kurį galės naudoti ir chorai, ir studentai. Kol kas nei tokio natų sąsiuvinio, nei kompaktinės plokštelės, pasak rengėjų, dar nebuvo.

Artimiausi jubiliejinio projekto koncertai

Atlikėjai: valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), solistai: Liudas Mikalauskas (bosas), Jonas Sakalauskas (baritonas), Asta Krikščiūnaitė (sopranas), M. K.Čiurlionio kvartetas. Pasakotojas, režisierius – Vytautas Rumšas.

Gegužės 20 d. (šeštadienis) 18 val. Žeimelis (Pakruojo r.), evangelikų liuteronų bažnyčia

Gegužės 21 d. (sekmadienis) 11 val. Biržai, evangelikų reformatų bažnyčia

Gegužės 25 d. (ketvirtadienis) 18 val., Marijampolė, evangelikų liuteronų bažnyčia (miesto šventės koncertas)

Gegužės 27 d. (šeštadienis) 14 val., Kelmė, lauko scena prie evangelikų liuteronų bažnyčios(miesto šventės koncertas)

Gegužės 27 d. (šeštadienis) 18 val., Batakiai (Tauragės r.), evangelikų liuteronų bažnyčia

Birželio 3 d. (šeštadienis) 14 val., Rusnė (Šilutė r.), evangelikų liuteronų bažnyčia

Birželio 3 d. (šeštadienis) 18 val., Katyčiai (Šilutė r.), evangelikų liuteronų bažnyčia

Birželio 4 d. (sekmadienis) 11 val., Šakiai, evangelikų liuteronų bažnyčia

Birželio 4 d. (sekmadienis) 16 val., Margininkai (Kauno r.), Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės (katalikų) bažnyčia

 Nuotr.: © Hartmut Burggrabe

M. Lutheris buvo moralinių nuostatų didvyris. Jis deklaravo savitarpio atsakingumo būtinybę ir ragino sąmoningai naujoviškai mąstyti.

Būtent F. Nietzsche reikalavo, kad M. Lutherio istorija būtų pasakojama kitaip. Šį reikalavimą jis išsakė „Moralės genealogijoje“ [III, § 19]. Tai knyga, kuri prieš pat filosofo mirtį vainikavo visą jo kūrybą. Joje F. Nietzsche pateikė klausimą, į kurį pats nedrįso atsakyti: „Ką mes darytume, jei kas nors papasakotų mums visiškai kitokią šio judėjimo [Reformacijos] istoriją, jei tikras psichologas kada nors mums papasakotų apie tikrąjį Lutherį (…)?“ Garsieji vėlesnei kartai priklausantys Nietzscheʼs skaitytojai Georgas Simmelis, Thomas Mannas, Maxas Weberis ir Ernstas Troeltschas priėmė šį iššūkį. Įkvėpti vėlyvųjų Nietzscheʼs veikalų, jie kiekvienas savaip ėmėsi nagrinėti Reformacijos dvasią. Interpretuodami Nietzschę, jie įžvelgė jame su Lutheriu prasidėjusio istorinio ir intelektinio proceso baigiamąjį akcentą.

ĮVAIRIAUSIOS INTERPRETACIJOS

Pažvelkime į šias intelektines sąsajas iš šių dienų perspektyvos.

Apie ką galvojo Nietzscheʼs skaitytojai pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais? Kokia buvo moralinė jų mokymo vertė? Ir ką bendro visa tai turėjo su Lutheriu? Visiems jiems teko išnagrinėti po vieną Nietzscheʼs moralinės koncepcijos elementą: Simmelis kalbėjo apie tragizmo formą kaip produktyvią kaltės suvokimo transformaciją; Thomas Mannas akcentavo mūsų pasipriešinimą betarpiškiems, paprastiems ir spontaniškiems dalykams kaip esminę etinę jėgą; o Weberis, turint galvoje jo polinkį į griežtą vertinimą, svarstė sąsajas tarp pažiūrų etikos ir atsakomybės etikos. Visose šiose interpretacijose išryškėjo pagrindiniai moralinių svarstymų elementai, kadangi šie požiūriai papildo vienas kitą. Pažvelgę iš tam tikro atstumo, suprasime, kad tai visuotinio subjektyvios racionalizacijos proceso, vykusio per visą Vakarų pasaulio istoriją, pasiekimai.

Iš tikrųjų klausimas apie kaltės suvokimą būdingas civilizacijos pažangai nuo senovės Izraelio laikų iki pat globalizuotos dabarties, jis glaudžiai susipynęs su žydiškos-krikščioniškos kultūros raida nuo pranašų epochos iki krikščionybės įkūrimo, nuo Lutherio iki psichoanalizės.

NUO LUTHERIO IKI PSICHOANALIZĖS

Todėl Lutheris, apie kurį Nietzsche sakė, esą, jis kaip niekas kitas žinojęs, kad kaltės suvokimas – tai „baisus žvėris“ (grewliche Thier), yra išties lemtingas įvykis vertinant moralinės racionalizacijos patirtį. Kiekvienam civilizacijos permainų procesui būdingas šis kaltės suvokimas, ir jis toks intensyvus, kad kaskart reikalauja vis naujų nagrinėjimo formų. Lutheris tarsi įkūnija šiuolaikišką tokio nagrinėjimo formą. Savęs menkinimas, kurį sukelia kaltės suvokimas, paskatino Lutherį pradėti atsakomąjį savęs įtvirtinimo judėjimą. Lutherio mediacija tarp šių dviejų tendencijų pasireiškė nauju išoriniu požiūriu – žmoniškąją būtybę jis matė iš dieviškojo teisingumo perspektyvos, iš išorinės realybės, veikiančios tai, kas žmogiška, pozicijų. Toks išorinis požiūris leido įžvelgti visuotinę žmonių kaltę. Jo pasekmė – egalitarinė žmogiškumo suvoktis, kvestionuojanti privilegijas, skelbianti toleranciją ir abipusę pagalbą. Tai reiškė, kad žvelgiant į visus žmones iš šios išorinės perspektyvos, negalima vienų vertinti pagal tariamą kitų pranašumą.

VISUOTINĖS KALTĖS APIBENDRINIMAS

Apibendrinus visuotinę kaltę, buvo eliminuotos ypatingos su asmeniniu vertinimu susijusios privilegijos, netikri autoritetai, dorybingų, tobulų, viršesnių ir atgailaujančių žmonių sau suteikti įgaliojimai. Todėl Lutheris primygtinai tvirtino, kad organiška socialinė etika yra būtina, kaip ir abipusis lygiaverčių žmonių bendradarbiavimas. Žmogus, priėmęs šį argumentą, įgautų naują moralinę paskirtį, kurios pasekmė – bendruomeninė atsakomybė už kitų likimus. Lutheris buvo moralinių nuostatų didvyris, tačiau ne vien apie save galvojantis doruolis. Jis deklaravo abipusės atsakomybės būtinybę. Be jo M. Weberis nebūtų pradėjęs svajoti apie šių dviejų etinių formų sintezę.

Remdamasis F. Nietzscheʼs mintimi, Thomas Mannas akcentavo gebėjimą nepasikliauti pirmaisiais emociniais impulsais. Ir iš tikrųjų Nietzsche tik siekė priminti užduotį, „…kad jie [visi] atsimerktų ir pažvelgtų į save“. Tai ir yra moralė. Nepasikliauti pirmuoju žvilgsniu, pirmuoju susižavėjimu, pirmąja tiesa. Atsilaikyti šiam polinkiui – tai moralinės jėgos pagrindas. Šis antinarcisistinis judėjimas nebuvo naujas reiškinys, jo ištakos slypi fundamentinėse žiniose, kurios dingsta laiko tamsoje. Tačiau Lutherio įžvalgų esmė – o tai yra ir Naujųjų amžių esmė – buvo tai, kad šis neigimo momentas nebuvo nihilistinis, priešingai – jis pasitarnavo naujam teigimui.

SĄMONINGAI NAUJOVIŠKAS MĄSTYMAS

Toks mąstymas išvadavo iš tradicinio inertiškumo, atverdamas naujas galimybes. Jis nebeturėjo nieko bendra su asketiška viduramžių kančia, veikiau su intelektine propedeutika, kuri sugebėjo išnaudoti refleksijų ir savikorekcijos pranašumus, įskaitant ir energiją, kuri skatina žmones sąmoningai naujoviškai mąstyti.

Tai reiškė žvilgsnį į save iš šalies, iš kito žmogaus perspektyvos, būtiną sąlygą vertinant kitą žmogų kaip lygiavertį sau. Kalbant Helmuto Plessnerio terminais, tai buvo visapusiškas ekscentrinio požiūrio perėmimas, nuo to priklausė proto ateitis ir nauji įsitikinimai. Kantas šį požiūrį išplėtojo kaip esminį Apšvietos elementą: mąstyti savarankiškai, iš kito žmogaus perspektyvos, sistemingai laikantis abipusiškumo principo.

MĄSTYTI LAIKANTIS ABIPUSIŠKUMO PRINCIPO

Būtent taip suformuluoti požiūriai, viena vertus, spontaniškas žvilgsnis į viską ir, antra vertus, savistaba iš šalies, tiesioginė ir refleksyvi, vidinė ir išorinė perspektyvos sudaro intelektinės Lutherio revoliucijos esmę. Ji neatsiejama nuo Koperniko revoliucijos. Abiem atvejais dėmesio centre atsiduria savikritika kaip raktas į Naujuosius amžius. Abiejų revoliucijų sukelti padariniai, be abejonės, buvo pirmiausia religinio pobūdžio, kadangi tokie dalykai anuomet pasireikšdavo būtent religinėje plotmėje. Tiesa, vėliau šie padariniai apėmė įvairiausias gyvenimo sritis: nuo universitetų iki jurisprudencijos, nuo mokslo iki ekonomikos.

Iš šio naujo požiūrio radosi nauja energija, kurios pagrindas – ne savikliova, būdinga elitui, virtuozams ir visiems perfecti, o veikiau tikėjimas žmogiškumo galia, jei tik toks žmogiškumas pajėgus išsaugoti savikritišką žvilgsnį (gebėjimą žvelgti į save iš šalies, iš dieviškosios perspektyvos), kad nugalėtų polinkį į neviltį ir kaltės suvokimo keliamas abejones. Tai 16-osios Vitenbergo tezės, kurioje eschatologiniai dalykai virsta egzistenciniais, esmė. Būtent tokiame energetiniame lauke ir pradeda formuotis Naujieji amžiai.

NAUJŲJŲ AMŽIŲ MORALĖ

Turime pagrindo tvirtinti, kad šie Naujųjų amžių moralės elementai glaudžiai susiję su intelektine Lutherio revoliucija: kaltės suvokimo pripažinimas ir išsivadavimas iš jo, savęs įtvirtinimas pasitelkiant į pagalbą kaltės suvokimą, pasitikėjimą savimi, nuostatas ir atsakomybę, ekscentrinę laikyseną ir savikritiką. Lutheris buvo religinis didvyris, tai visiškai aišku, bet pirmiausia jis buvo intelektualinis didvyris. Nesvarbu, kaip atrodys ateities krikščionybės nuostatos, Lutherio mokymas turi racionalų pradą, kurį būtina išsaugoti. Tik tokiu atveju mes sugebėsime suvokti tą dvasinę revoliuciją, kuri leido suteikti žmonijos raidai kitokią pakraipą Naujųjų amžių prasme.

José Luis Villacañas Berlanga (gim. 1955 Ubedoje [Chaenas]) – filosofas, istorikas, rašytojas. Daktaro disertaciją apie Kanto filosofiją jis apgynė 1981 m. Valensijos universitete. Ėjo profesoriaus pareigas įvairiuose Ispanijos universitetuose ir mokslo įstaigose: Valensijos universitete (1977–1986), Mursijos universitete (1986–2009) ir Aukščiausiojoje mokslo tyrimų taryboje (Consejo Superior de Investigaciones Científicas. 1994–1997). Nuo 2009 m. vadovauja Madrido Komplutensės universiteto filosofijos istorijos fakultetui. Pagrindinė tyrimų tema – šiuolaikiniai vokiečių mąstytojai (Maxas Weberis, Carlas Schmittas, Reinhardtas Koselleckas ir Hansas Blumenbergas). Keletas naujausių ir svarbiausių jo knygų: Poder y Conflicto. Un ensayo sobre Carl Schmitt (Madridas, 2008); Dificultades con la Ilustración. Ensayos kantianos (Madridas, 2012), Historia del poder político en España (Barselona, 2014) ir Teología política imperial y comunidad de salvación cristiana (Madridas, 2016). Netrukus bus išleista pastarosios knygos antra dalis, pavadinimu Imperio, reforma y modernidad, kurioje polemizuojant su Weberiu ir Blumenbergu, gvildenamas šiuolaikiškos minties atsiradimas Karolio V laikais.

www.voruta.lt

VšĮ „Liuteronų diakonija“, siekdama skatinti inovatyvias socialines paslaugas Jurbarko ir Pagėgių regionuose, nuo 2016 metų kovo mėnesio įgyvendina projektą „Socialinis įgalinimas kaimo vietovėse“. Projektą inicijavo Šlėzvigo-Holšteino (Schleswig-Holstein) diakonija, kuri projektui įgyvendinti subūrė 11 organizacijų iš Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos.

 Dažnai paslaugos grindžiamos labiau tradicijomis ir pasenusiomis nuostatomis, susijusiomis su palankių socialinių sąlygų neturinčių grupių padėtimi, nei dialogu su pačiais tai grupei priklausančiais žmonėmis. Skatinant tikslinių grupių dalyvavimą, ne tik suteikiama galimybė veiksmingesniam paslaugų teikėjų ir paslaugų naudotojų bendravimui, bet ir leidžiama palankių socialinių sąlygų neturinčioms grupėms pajusti, kad jos yra pripažintos ir į jas žiūrima rimtai.

 Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais pagrindinis dėmesys buvo skirtas galutinių naudotojų poreikiams nustatyti. Projekto partneriai dalijosi poreikių nustatymo gerąja praktika, sudarė poreikių nustatymo metodų sąrašus, poreikių vertinimo priemones, organizavo susitikimus su vienišais tėvais, priklausomybe sergančiais asmenimis ir atliko šių tikslinių grupių poreikių tyrimus. Apibendrinus vienišų tėvų poreikių vertinimo rezultatus, pastebima, kad šie žmonės yra kuklūs ir jaučiasi vieniši, jie nedrįsta prašyti pagalbos, jiems trūksta padrąsinimo, informacijos apie teikiamas paslaugas, bendravimo su panašioje situacijoje esančiais tėvais. Priklausomybės ligomis sergantiems asmenims labiausiai trūksta integracijos į visuomenę priemonių. Nustatyti poreikiai yra pagrindas diegiant paslaugų inovacijas.

 SEMPRE projekto metu skatinamas naujų idėjų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, pažangiais socialinių paslaugų teikimo būdais ar esamų paslaugų adaptavimu, generavimas. Per ateinančius projekto metus bus sudarytas paslaugų inovacijų priemonių sąrašas, generuojamos mažų projektų idėjos. Perspektyviausias paslaugų idėjas sieksime paversti nedideliais projektais. Šie projektai – tai praktinis įgalinimo priemonių taikymo paslaugų plėtroje pavyzdys. Tai nedidelės apimties iniciatyvos vietos lygmeniu, kuriomis siekiama pagerinti palankių socialinių sąlygų neturinčių tikslinių grupių narių gyvenimo sąlygas.

 Projekto tikslams pasiekti reguliariai organizuojami projekto pagrindinės grupės tarptautiniai susitikimai. 2016 m. rugsėjį Berlyne organizuota pirmoji atvira konferencija ir partnerių susitikimas, 2017 m. balandžio 5-7 dienomis projekto partneriai susitiko Klaipėdoje.

 Esame dėkingi Jurbarko rajono savivaldybei, Pagėgių savivaldybei, kitoms regiono organizacijoms, mokykloms, fiziniams asmenims, dalyvaujantiems projekte. Šios darbo grupės prisideda įgyvendinant inovatyvų, Baltijos jūros regione analogo neturintį tarptautinį projektą.

 Norime pakviesti vienišus tėvus, priklausomybe sergančius asmenis ar jų šeimos narius, kitus norinčius prisidėti asmenis ar organizacijas prisijungti prie projekto veiklų. Diskusijų klubų laikas ir vieta skelbiama VšĮ „Liuteronų diakonija“ puslapyje www.diakonija.lt. Daugiau informacijos rasite www.sempre-project.eu. Į Jūsų klausimus atsakys regiono koordinavimo grupės vadovė Ingrida Karūnienė, el. p. ingrida.karuniene@gmail.com

 Projektas finansuojamas pagal Interreg Baltijos jūros regiono programą, Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

                                                                               „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.4-5

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Paprūsės evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas ir švietėjas Augustas Aleksandras Vymeris (August Alexander Wiemer) gimė 1869 m. gruodžio 16 d. Geisteriškių k. (Bartininkų vls., Vilkaviškio aps.).

Jo tėvai buvo Motiejus (Mateušas) Vymeris (Matthäus Wiemer, gim. 1834) ir Anė Kelertaitė (Anna Kehlert, gim. 1843). A. Vymerio vyresnė sesuo Augustė (Auguste Wiemer, 1867 08 16 Geisteriškiuose–1928 09 29 Oklahomoje, JAV) buvo ištekėjusi už Leopoldo Eidšūno (Eidschun, 1864 08 08 Kisiniškiuose (Alvito vls., Vilkaviškio aps.)–1931 05 04 Mccurtain, Haskell, Oklahoma, JAV), gyveno JAV, turėjo 7 vaikus.

Senelis iš tėvo pusės buvo Jurgis Vymeris (George Wiemer), vedęs Luizę Frydrichsdorf (Luise Friedrichsdorf).

Seneliai iš motinos pusės buvo Gotlybas Kelertas (Gotlieb Kehlert) ir lietuvaitė Henrieta Gerulaitytė (Henryetta Geralajtyt).

Senelis Jurgis – zalcburgiečių palikuonis. Šie dėl savo evangeliško tikėjimo katalikų arkivyskupo Leopoldo Firmiano 1731 m. spalio 31 d. (Reformacijos dieną!) aktu buvo žiauriai ištremti iš Zalcburgo krašto, kurie Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktų ir patentų raginami apsigyveno 1709–1711 m. maro išnaikintuose Rytų Prūsijos kaimuose. XVIII a. II pusėje Vymerių šeima iš Mažosios Lietuvos persikėlė į Sūduvą.

Pavardė Vymeris (Wiemer) prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo plačiai palitusi Vokietijoje, Maž. Lietuvoje ir Suvalkijoje (yra ir dabar). Str. „Kunigo Augusto Vymerio, Tauragės ev. liut. parapijos klebono, 70 metų amžiaus sutiktuvės“ (Lietuvos evangelikų kelias, 1940, saus. 7 (nr. 1 (232)), p. 3) klaidingai rašoma Ona Kėlerytė. Beje, Tauragės parapijos antrasis kunigas (1936–1940) Adolfas Keleris (1906–1983), gimęs Šmurų k., Veiverių vls., kunigės Tamaros Schmidt tėvas, tik studijų metu Kaune iš Kelerto virto Keleriu. Jo brolis Juozas (1898–1987), po karo atsidūręs Kanadoje, (kaip ir dar du broliai) visą gyvenimą liko Kelertu.

A. Vymeris iki vienuolikos metų lankė kaimo pradinę mokyklą. Tada įstojo į Marijampolės gimnazijos parengiamąją klasę, kurios mokytojas buvo poetas Petras Arminas-Trupinėlis. Vėliau jį mokė ir Petras Kriaučiūnas.

Baigęs Marijampolės gimnaziją su lietuvių kalbos kursu 1891 m. rudenį įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universiteto Teologijos fakultetą, kurį baigė 1896 m. pavasarį. Tų pačių metų rugsėjo 27 d. Varšuvoje buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Augustavo superintendento Leopoldo Eduardo Erdmano (1818–1899) pagalbininku Užnemunės Garliavos parapijoje. Augustavo vyskupija (diecezija) priklausė ne Kuršo kaip visa Lietuva, bet Varšuvos konsistorijai. Vyskupas, kuris jį ordinavo, tarp kitko pasakė: „Pavargti neturėsite laiko“.

L. Erdmanui dėl senatvės 1897 m. pasitraukus iš kunigo pareigų A. Vymeris aptarnavo Garliavos parapiją iki 1905 m. pavasario. Joje tarp lietuvių ir vokiečių dirbo su dideliu įkvėpimu (tuo metu buvo 50 lietuviškų šeimų). Lietuvių konfirmantų tėvams parengė rankraštinį spausdintomis raidėmis katekizmą. Dėstė tikybą ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Kauno priemiestyje atsiradus Tilmanso, o kiek vėliau ir Šmidto fabrikams, dalis parapijiečių persikėlė į Šančius. Garliavoje beliko tik trečdalis parapijiečių, tad ir kunigo pajamos labai sumažėjo.

Todėl A. Vymeris mielai priėmė kvietimą dirbti Pabijanicos parapijos (Lasko aps., netoli Lodzės) kunigo Rudolfo Šmidto (Schmidt) pagalbininku. Tačiau atsiradus galimybei darbuotis nors iš dalies lietuviškoje parapijoje po dviejų metų, 1907 m., gavęs pakvietimą persikėlė į Vyžainius (dab. Lenkijoje), kur pamaldas laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis. Aptarnavo ir Vištyčio filiją.

1910 m., gavęs kvietimą atlaikyti lietuviškas pamaldas Tauragėje per Mikelio šventę, sulaukė jos klebono Gustavo Karolio Matisono (Mattisson, 1867–1919) prašymo perimti ir jo pareigas, nes pastarasis norįs grįžti į savo gimtąją Latviją. 1911 m. pavasarį parapijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas Tauragės klebonu.

A. Vymeris 1911 m. gegužės 1 d. iš Vyžainių persikėlė į Tauragę ir su gausia šeima (6 vaikai) apsigyveno klebonijoje ant Jūros upės kranto, kurioje dirbo iki mirties. Tų pačių metų rudenį Kuršo vyskupas (generalsuperintendentas) Aleksandras Bernevicas (Bernewitz) su kunigais G. Matisonu iš Tukumo ir Jonu Straumaniu (Johann Straumann) iš Duobelės, buv. Kretingos klebonu (1894–1908), atliko A. Vymerio įvedimo (introdukcijos) pamaldas į Tauragės kunigo pareigas.

Didžiausiai Lietuvoje Tauragės parapijai dar priklausė 6 filijos: [Žemaičių] Naumiesčio, Batakių, Margiškių [dab. Sartinnkų], Šilalės, Skaudvilės ir Kelmės surinkimai. Kunigas tik kelis kartus per metus jose atlikdavo santuokos ir jaunuolių įžegnojimo (konfirmacijos) apeigas, dalindavo Šv. Vakarienę, o visus kasdienius dvasinius, administracinius bei ūkinius reikalus tvarkė kantoriai (mokytojai).

1912 m. pradžioje Tauragės daktaro Paulavičiaus buvo įkurta ūkininkų savitarpio paskolos draugija arba bankas, kurios valdybos nariu tapo ir A. Vymeris.

Kun. A. Vymeriui pradėjus dažniau laikyti pamaldas, surinkimus, maldų ir Biblijos aiškinimo valandas nei buvo įprasta, Tauragės parapija sutiko, kad nuo 1912 m. pradžios be kantoriaus dar būtų įvestas klebonijos raštinininko „urėdas“ išrašymui ir išdavimui visokių metrikų ir kitokių ženklų bei dokumentų, kurie priklauso prie bažnyčios ir parapijos reikalų, pabranginus šias paslaugas.

A. Vymeriui 1912 m. liepos pradžioje grįžtant plentu iš Skaudvilės į Tauragę arkliai pasibaidė priešais atvažiuojančio automobilio. Kunigas, lipdamas iš vežimo jų nuraminti, buvo automobilio užkabintas ir susižeidė kairę koją bei ranką.

1912 m. liepos 27–29 d. Balstogėje (Gardino gub.) vyko Vilniaus apygardos (jai priklausė šešių – Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo – gubernijų liuteronai) kunigų sinodas, kuriame dalyvavo ir A. Vymeris. Čia liepos 28 d. buvo pašventinta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia. Kauno gubernijoje buvo 10 ev. liuteronų parapijų, kurios dar turėjo ir filijų (jų buvo 26).

Nuo senų laikų Lietuvoje buvo tokia tvarka, kad pamaldos liuteronų bažnyčiose iš ryto būdavo vokiečiams, o vidurdienį – lietuvininkams. Bet, stiprėjant lietuvių tautiškam susipratimui visoje Lietuvoje, 1912 m. šie ir Tauragėje pradėjo reikalauti, kad būtų jiems paskirtos pamaldos rytmečiais tam tikromis dienomis, o vokiečiams – po pietų. Kilo dideli ginčai, kol įsikišusi konsistorija atsižvelgė į lietuvių prašymus ir 9 dienas per metus paskyrė jiems palankų sprendimą. Nors Tauragėje pamaldų tvarka buvo pakeista lietuvių naudai, tik nežinia kodėl buvo delsiama tai vykdyti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, viskas vėl pasikeitė. Tik 1919 m. lietuviai galutinai iškovojo savo teises.

A. Vymeris parengė ir 1913 m. išspausdino tam tikras rašymo knygutes (sąsiuvas) po 3 kap. bei raidžių ir žodžių rašymo pavyzdžių knygutes (44 p., su storo mėlyno popieriaus viršeliais, po 3–6 kap.), skirtas norintiems namuose savo vaikus pamokyti lietuviškai rašyti (tada vėl uždrausta mokyti rašyti lietuviškai einančius prie įžegnojimo). Jo įsteigtoje „Evangeliškoje blaivystės draugystėje“ (įstatai patvirtinti 1913 03 20 St. Peterburge, nors kreiptasi dar 1912 m. rugsėjį) 1914 m. balandį buvo 27 nariai. Jos įstatai tiko ir filijoms.

1914 m. liepos 14–16 d. Tauragėje vyko Vilniaus apygardos kunigų sinodas, į kurį atvyko 6 kunigai – nė vienas jų nemokėjo lietuviškai. Tik vietos kunigas A. Vymeris, vokiškos kilmės zalcburgietis, lietuviškai gerai mokėjo (šeimoje kalbėjo vokiškai) iš mažens. Jis aiškiai palaikė lietuvius, rėmė bei pats dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime.

Pirmojo pasaulinio karo metu (1915) vokiečių patrankų sviediniais buvo sugriautas Tauragės ev. liuteronų bažnyčios bokštas, varpas atsidūrė po jo griuvėsiais, sunaikinti vargonai.

1919 m. Lietuvoje dirbo 15 liuteronų dvasininkų, kurie aptarnavo beveik 50 parapijų ar filijų. Dauguma kunigų neturėjo Lietuvos plietybės ir nemokėjo lietuviškai, išskyrus A. Vymerį, lenką Henriką D. Sroką ir lietuvininką Martyną Kibelką. Tik 1926 m. bažnyčiose pradėta raštvedyba lietuvių kalba.

Nuo seno Lietuvoje pamaldos buvo laikomos vokiečių, lietuvių ir latvių kalbomis, todėl nepavykus susitarti, 1921 m. buvo įkurti trys sinodai pagal tautybes, o konsistorija – viena.

Kun. Augustas Vymeris 1919 m. kartu su kitais įkūrė nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją, buvo jos viceprezidentu (1922 04 15–1925 12 16) ir lietuvių ev. liuteronų sinodo vicesenjoru 1922–1928 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo A. Vymeris garsėjo kaip aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas, darbavosi ir švietimo srityje. Matydamas, kad Žemaitijos liuteronai pradžios mokyklose neturi nė vieno evangelikų tikybos mokytojo, sumanė įsteigti kursus mokytojams rengti. 1919 m. jis suorganizavo „Mokyklų draugiją“, kurios įstatus patvirtino vyriausybė. Pats aplankė visas evangeliškas parapijas Lietuvoje su prakalbomis ir surinko lėšų savo pirmiems kursams.

Vyriausybė palankiai žiūrėjo į šią veiklą. Jam paprašius, atsiuntė savo atstovą dalyvauti išleidžiamuose egzaminuose ir duodavo leidimą mokytojauti tik tiems kursų lankytojams, kuriuos A. Vymeris pripažindavo pakankamai paruoštus. Jis džiaugėsi, kad mokytojas Jonas Vilkaitis jo vedamuose kursuose pedagogiką dėstė nemokamai. Nebuvo tinkamų vadovėlių, tačiau turėjo šapirografą, kuriuo paruošdavo reikalingus tekstus. Matydamas, kad šie kursai (1920 09 10–1921 02 24) parengė per mažai mokytojų, jis dar kartą aplankė evangeliškas parapijas ir suorganizavo antruosius kursus – metinius (1922 01 11–1923 01 15). Kadangi surinktų lėšų pakako tik vienam pusmečiui, tai A. Vymeris juos antrame pusmetyje perdavė vesti valdžios paskirtam vedėjui J. Vilkaičiui, sau pasilikdamas tik kai kurių dalykų dėstymą. Abejus kursus baigė 40 klausytojų (pirmuosius kursus lankė 33, tarp jų 7 iš Klaipėdos krašto, metinius atitinkamai – 44 (14) klausytojai).

Iš šių su Tauragės burmistru mokytoju J. Vilkaičiu organizuotų mokytojų kursų 1923 m. išaugo Tauragės mokytojų seminarija. A. Vymeris buvo šios seminarijos ir Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos tikybos mokytojas, 1924–1927 m. – suaugusiųjų gimnazijos direktorius.

Nuo 1921 m. parapijiečių dalis (vokiečiai) antrojo parapijos kunigo, buv. misionieriaus, Samuelio Weinraucho, nemokančio lietuviškai, buvo kurstomi prieš savo kleboną už jo aktyvią lietuvišką veiklą. Atvykę 6 kunigai misionieriai iš Vokietijos, remiami vietos kunigų vokiečių, siekė perimti tiek parapijų, tiek ir visos Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios valdymą į savo rankas. Jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad netenka pirmenybės kaip buvo iki tol.

Bet A. Vymeris rėmė 1923 m. lapkričio 23 d. Tauragėje įsteigtą tautiškai nusiteikusią Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungą „Pagalba“, palaikė lietuvių ev. liuteronų lygių teisių reikalavimą bažnytiniuose reikaluose ir pasisakė prieš vokiečių savivaliavimą bei šovinistinį laikymąsi parapijose ir konsistorijoje.

Tarp provokiškos parapijos tarybos ir klebono kilo nesutarimai. A. Vymeris apkaltino ją dėl uždelsto lėšų, gautų iš Vokietijos vokiškai parapijos daliai, panaudojimo, nes gauta piniginė parama dėl infliacijos prarado jos dalį. Taryba atleido jį iš pareigų, bet klebonas nepakluso.

Tada provokiško nusistatymo M. Kybelkos konsistorija iškėlė jam bažnytinę bylą, kad jis per mažai rūpinąsis parapija, ypač jos vokiška dalimi. Todėl 1925 m. kovo 30 d. nutarta pašalinti A. Vymerį iš Tauragės parapijos klebono ir kunigo pareigų bei gegužės 1 d. perkelti į kitą parapiją, tačiau jis, remiamas lietuvių, vis tiek ėjo šias pareigas. 1925 m. birželio 22–23 d. Tauragėje įvykęs lietuvių ev. liuteronų sinodas nutarė A. Vymerio bylą persvarstyti naujoje konsistorijoje. Šio sinodo rinktą dvasinį atstovą kun. Vilių Gaigalaitį iš Klaipėdos krašto, Lietuvos Prezidentas paskyrė Lietuvos ev. liuteronų konsistorijos prezidentu. Konsistorija, jo vadovaujama, peržiūrėjo A. Vymerio bylą, jį išteisino ir grąžino visas kunigo bei klebono teises. 1926 m. rugsėjo 1 d. A. Vymeris išspausdino viešą raštą vokiečių kalba „Wirren in der Kirche“ („Painiavos bažnyčioje“), kuriame plačiai išdėstė neteisėtus vokiečių žingsnius bei savivaliavimus ir gynė lietuvių ev. liuteronų reikalus parapijose.

A. Vymeris artimai bendravo su Vydūnu, kuris ne kartą lankėsi Tauragėje, Martynu Jankumi, V. Gaigalaičiu. 1938 m. parapijiečių aukomis ir pasiaukojančiu darbu buvo atstatytas bokštas, įsigyta vargonėliai. Atnaujintoje bažnyčioje 1938 m. rugsėjo 18 d. įvyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo Latvijos arkivyskupas T. Grinbergas drauge su ev. reformatų (P. Jašinskas, A. Balčiauskas) ir ev. liuteronų kunigais (A. Gelžinius, A. Laukozilis, J. Pauperas, H. Sroka, A. Keleris, A. Vymeris, M. Bumbulis). Ta proga Tauragėje buvo organizuota pirmoji evangelikų giesmių šventė, kurioje iškilmingai skambėjo lietuvių evangelikų giesmė „Pranaše didis“, L.van. Bethoveno „Padangės giria“ ir kitos. Dalyvavo apie 20 bažnytinių chorų (400 giesmininkų) bei bandonininkų ansamblių.

Parapijoje veikė keturios evangelikų vaikų pradinės mokyklos, vaikų darželis, senelių prieglauda. Joje buvo įsteigti mergaičių namų ruošos kursai. Į tarpukario Tauragės muzikinį gyvenimą darniai įsiliejo plačiai garsėjęs evangelikų choras, nuolatos dalyvavęs įvairiuose renginiuose.

A. Vymeris rimtais patarimais ir nuoširdžiu prijautimu pritarė naujam bendram evangelikų (liuteronų bei reformatų) „Giesmynui su maldomis“, kuris buvo išspausdintas 1942 m. (prigijo tik tarp ev. reformatų).

Turėdamas muzikinių gabumų, rinko ir užrašinėjo lietuvių ev. liuteronų liaudies giesmių melodijas, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu visa medžiaga (70 giesmių) pražuvo.

A. Vymerio žmona Leontina (Anna Leontine Wernitz, 1869 05 24 Vyžainiuose–1957 11 29 Tauragėje) buvo Augustavo superintendento Vladislovo Vernico (Maximilian Wladislaus Wernitz, 1832 05 25 Varšuvoje–1917 05 06 Suvalkuose) dukra. Jos motina buvo estė Alvinė (mergautinė pavardė Alwine Johanna Oberleitner, 1836 05 01 Dorpate (dab. Tartu)–1918 Tauragėje) iš Tartu. A. ir L. Vymeriai užaugino ir išmokslino 4 sūnus bei 2 dukras.

Sūnus Ernestas Vymeris (1897 Garliavoje–1968), 1918 m. baigęs Tauragės progimnaziją, Dotnuvoje įgijo žemės matininko specialybę. Jis dalyvavo 1923 m. Žemės reformos įgyvendinimo darbuose. 1926 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, tapo lakūnu. Sovietams okupavus (1940 06 15) Lietuvą, jos aviacija buvo likviduota, o pirmomis „valymo“ dienomis (liepos 2 d.) į atsargą paleistas ir karo aviacijos kapitonas E. Vymeris. 1941 m. jis su šeima (buvo vedęs katalikę lenkaitę) repatrijavo į Vokietiją, kur ir mirė.

Sūnus Henrikas (Heinrich) Vymeris (1899 Garliavoje–1981 01 06 Vernigerodėje (VDR)), baigęs Tauragės progimnaziją, įstojo į Mokytojų seminariją. Mokytojavo Tauragėje ir kitose Lietuvos mokyklose. Dirbdamas Tauragėje, vedė Zelmą Neimantaitę (mirė 1986 m.) iš Šilinės kaimo. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Apsigyveno Vernigerodėje (prie Herco kalnų).

Sūnus Rudolfas Otto Vymeris (1906 08 13 Pabijanicoje–1980 10 30 Bergkirchene (VFR)), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1925 m. spalio 1 d. priimtas į naujai įkurtą Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultetą (studijos prasidėjo 1926 01 15), pradėjo studijuoti Kaune. 1930 m. gegužės 20 d. baigęs minėtą fakultetą, Tauragėje susituokė (1930 07 08) su Elena Trautmanaite (Helene Malwine Johanna Trautmann, 1901 05 24 Nitschunge–1981 02 13 Paderborne). Dėl kunigų stokos (1928 09 30) Jurbarke buvo įšventintas į kunigus diakonus. Kunigavo Jurbarke, Panevėžyje, Virbalyje, Kaune ir nuo 1935 m. spalio 15 d. Garliavoje (su Prienų filija). LELB konsistorijoje išlaikė egzaminus „pro venia concionandi“ (1937 09 15) ir „pro ministerio“ (1937 11 10). Visur kunigas kėlė tautinę jaunimo dvasią, rėmė lietuvių kultūrą ir švietimą. 1941 m. su žmona repatrijavo į Vokietiją. Kadangi Lietuvoje buvo pasireiškęs kaip nacionalsocialistų priešas, tai Berlyno saugumo policija uždraudė jam pamokslauti ir mokyti tikybos. Po karo kunigavo įvairiose parapijose, o paskutinius 20 metų ėjo Bergkircheno kunigo pareigas. Vaikų neturėjo. Palaidotas Paderborno kapinėse.

Sūnus Povilas (Paul) Vymeris (1911 03 12 Vyžainiuose–2007 Bradforde, D. Britanija) – mokytojas, literatas. Mokėsi Tauragės pradinėje mokykloje, 1930 m. baigė Tauragės gimnaziją. VDU studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą bei anglų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. 1936 m. baigęs universitetą, pradėjo mokytojauti Giedraičių progimnazijoje, 1937 m. perkeltas mokytoju į Biržus. 1937 m. vedė Janiną Katkevičiūtę iš Kauno (mirė 1977 m.). 1940 m. mokė Kauno 9-ojoje gimnazijoje, 1941 m. pradžioje su žmona ir sūneliu (mirė Vokietijoje) repatrijavo į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Anglijoje Bradfordo mieste, netoli Londono; dirbo fabrike. 1992 m. lankėsi Tauragėje.

Savo eiles, pats išvertęs į anglų kalbą, spausdino Bradfordo literatūriniame almache, romano „Vanagas ir Zuikis“ fragmentus – 1994 m. savaitraštyje „Naujasis dienovidis“. Rėmė Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimą. Vokietijoje gimė sūnus Aleksandras Laimutis (moka lietuviškai), kuris 2001 m. su žmona ir dviem vaikais lankėsi Lietuvoje. Jis dabar yra kompiuterių programų kompanijos direktorius ir gyvena Londone.

Dukra Margarita Vymerytė (1902 06 10 Garliavoje–196512 03 Vilniuje) buvo tautosakininkė, pedagogė, kuri daug nusipelnė mūsų krašto kultūrai. Studijavo Vokietijos ir Kauno universitetuose, mokytojavo, dirbo MA. Paskelbė darbų apie lietuvių ir kitų tautų pasakas, dalyvavo rengiant „Lietuvos tautosakos rinktinę“ (1954) ir „Lietuvių tautosakos apybraižą“ (1963).

Dukra Elena (Helena) Vymerytė (1904 04 25 Garliavoje–1991 02 12 Herforde, Vokietija) dėl silpnos sveikatos baigusi tik du mokytojų seminarijos kursus dirbo miesto vaikų darželio patarnautoja. Po karo gyveno su motina, sunkiai vertėsi. Nuo 1957 m. Vilniuje slaugė sergančią seserį, po jos mirties išvyko į Vokietiją, kur gyveno Herfordo šv. Jono senelių prieglaudoje.

1941 m. pradžioje (iki 03 25) Lietuvos vokiečiams paskubomis repatrijuojant į Vokietiją pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. sutartį, Lietuvą paliko 27 iš 32 kunigų ir tūkstančiai liuteronų (ne tik vokiečiai), tačiau A. Vymeris Tauragėje liko iki mirties. Nuo 1941 01 31 buvo konsistorijos vicepirmininku (ši praktiškai neveikė).

Per visą ilgą kunigystės tarnybą beveik nebuvo sirgęs, nors daug kartų teko pavargti ir sušalti, tačiau 1939 m. pasiligojo, tad savo 70-mečio jubiliejų šventė lovoje.

A. Vymeris mirė klebonijoje 1942 m. balandžio 1 d. 17 val. Palaidotas Velykų I d. (04 05). Abu su žmona Leontina (ir dukra Margarita) buvo palaidoti senosiose Tauragės kapinėse. 1971 m. jas uždarius, jų palaikai 1980 m. balandžio 26 d. buvo perkelti į Joniškės kaimo kapines. Tauragėje A. Vymerio vardu pavadinta gatvė šalia klebonijos ir viena miesto biblioteka. Tauragiškiai iki šiol buvusią senosios klebonijos prieškarinę teritoriją vadina „Vymerio kalnu“.

Tauragės viešosios bibliotekos darbuotojos parengė knygelę „Vymerio kalnas“ (1997) apie garsią Vymerių šeimą, kalną ir jo sutvarkymą.

Minint 140-ąsias A. Vymerio gimimo metines, 2009 m. Tauragės bibliotekininkė Ina Steponaitytė išleido knygą „Tauragės krašto švietėjas Augustas Vymeris : kraštotyrinis leidinys“. 2001 m. sukurtas proginis vokas (dail. Antanas R. Šakalys).

Vienas iš ryškiausių XX a. pr. asmenybių ne tik Tauragės krašte, bet ir visoje Lietuvoje, aktyviai veikęs lietuvių kultūros ir švietimo srityje, ištikimai 45 metus ėjęs kunigo pareigas Garliavos, Pabijanicos (prie Lodzės), Vyžainių ir Tauragės parapijose, A. Vymeris nusipelno didelės pagarbos ir įvertinimo.

Nuotraukose:

1. Kun. Augustas Vymeris / Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3

2. Tauragės ev. liuteronų bažnyčia (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 7, nr. 1 (232), p. 3)

3. Tauragės ev. liuteronų parapijos statistika 1939 m. / (Nuotr. iš LEK, 1940, saus. 21, nr. 2 (233), p. 15)

4. Kun. Augustas Vymeris su mokiniais (Nuotr. iš www.grazitumano.lt/)

5. Vymerių šeimos kapas Joniškės k. kapinėse (Virginijaus Steponaičio nuotr.)

6. Proginis vokas su kunigu A. Vymeriu (dail. Antanas R. Šakalys)

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 2.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 2.

Nuotraukų autorė – Asta Andrulienė

Eugenijus ŠALTIS, www.voruta.lt

Į užmarštį po truputį nueina tie laikai, kai gražuolė Žukų liuteronų evangelikų bažnyčia tarybinės okupacijos metais buvo išniekinta, išprievartauta, išjuokta, įžeista ir įskaudinta. Nebeliko altoriaus vietoje šviežiai nudirtų galvijų odų sukrautos ir dvokiančios krūvos, dar visokio kolūkinio šlamšto. Nebeliko ir tos nelabosios žmogystos, kuri kauptuku daužė bažnyčios vitražus. Žmonės pasakoja, kad Dievas ją nubaudė. Gal ir taip, gal ir ne, bet išsivalė maldos namai, iš naujo buvo pašventinti, bažnyčia atgyja, atgimsta, tvarkoma. Svarbiausia, kad stogas yra naujas ir patikimas (nors su jo remontu, atnaujinimu, pakeitimu būta nemažai vargo), o visa kita – palaipsniui.

 Pasak Žukų parapijos klebono Ediko Šulco, šiemet sukanka 20 metų, kai bažnyčia grąžinta tikriesiems jos šeimininkams – parapijiečiams. Tiesa, jų čia nėra daug, tačiau bažnyčią lanko ne tik liuteronai. Čia atvyksta ir katalikai, ir nelabai tikintys žmonės mat kunigas Edikas Šulcas ne vien tik pamaldas bažnyčioje organizuoja, ne vien tik melstis kviečia žmones. Į Žukų bažnyčią jau buvo atvykę ir literatūrinę popietę surengė Tauragės literatų klubas „Žingsniai“.  Tai buvo šiltas ir prasmingas renginys. Na, o spalio 6 dieną, bažnyčioje vėl gi kunigo (kieno, jei ne jo) kvietimu svečiavosi Gospel choras GLORIJA iš Tauragės, vadovaujamas Rasos Levickaitės-Šerpytienės.

Šis choras ne tik simpatiškas kaip meno kolektyvas, švariai dainuojantis pasaulietines dainas ir giedantis sakralinę vokalinę muziką, pasirenkantis subtilų repertuarą, tačiau paperka klausytojus ir savo scenine, vizualine kultūra, subtiliu vadovės Rasos Levickaitės-Šerpytienės humoro jausmu ir koncerto pristatymu, savo dainininkų, solistų pristatymu. Viskas daroma taip paprastai, (bet ne prastai), natūraliai, kad nori ar nenori iškart pasijunti jaukiai ir įsimyli šį chorą. Jis kaskart sugeba nustebinti.

Taip buvo ir šį kartą Žukų evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur kunigo, didelio kultūros puoselėtojo ir entuziasto Ediko Šulco kvietimu Gospel choras GLORIJA surengė koncertą kaimo bendruomenei ir gausiai atvykusiems svečiams. Atvykome ir mes, penki klubo ŽINGSNIAI nariai. Kaip neatvyksi, jei choro vadovė Rasa, solistė Vilma yra tikros literatų klubo pagalbininkės ir labai dažnai savo dainomis papuošia literatūrinius renginius, o kunigas Edikas kviečia mus ne tik į Žukus, bet į dar dvi savo parapijas – Lauksargių ir Skaudvilės.

Atvykome ne tik mes, bet ir nuolat savo dėmesiu kultūrai stebinantis Pagėgių meras Virginijus Komskis (tenka daug renginių stebėti, dalyvauti Pagėgių krašte ir nė vieno renginio nemačiau be mero su dovanomis), atvyko LR Seimo narys Ričardas Juška, Viešvilės katalikų parapijos klebonas Kęstutis Pajaujis ir dar daug kitų svečių iš Tauragės ir aplinkinių vietovių.

Puikiai praleidome popietę, o su kunigu Ediku Šulcu, kai kuriais choristais aptarėme ir tolesnius bendradarbiavimo reikalus ir turime vėl konkrečių sumanymų. Tikimės juos realizuoti. Kunigas E. Šulcas pasikalbėjo ir su valdžios vyrais apie bažnyčios vidaus atstatymo darbus. Jie juda į priekį ir, pasak Pagėgių savivaldybės mero, čia viskas daroma protingai, neužsiprašoma kažkokių fantastinių finansinių išteklių, didžiulių sumų, nes savivaldybės kišenė taip pat nėra visada pilna. Koncertu, Žukų bendruomenės, bažnyčios veikla susižavėjęs LR Seimo narys Ričardas Juška taip pat žada nelikti abejingas šiai bažnyčiai. Ko jai reikia, čia neverta vardinti – dar reikia daug ko, tačiau svarbu, kad žmonės čia renkasi, o bažnyčia pamažu darosi ir subtiliu kultūros židinėliu.

Tiesa, o kugelis, kuriuo buvome vaišinami po koncerto ir kurį iškepė vietos šeimininkės, buvo vėl nuostabus. Dėkui už įstabų koncertą,  pakvietimą ir už vaišes.

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šilutė šiemet švenčia senojo miesto vardo Šilokarčemos paminėjimo 500 metų jubiliejų.

Ta proga balandžio 15 d., švenčiant Tarptautinę kultūros dieną, Vilniuje vyko Šilutės, kaip Lietuvos kultūros sostinės 2011, pristatymo renginiai. Iš pradžių – Kultūros ministerijoje, o po to Vokiečių gatvėje Nr. 22, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios, duris atvėrė VšĮ „Mažosios Lietuvos ambasada“ (toliau – MLA), kurios įsteigimo iniciatorė buvo Kristina Toleikienė, Šilutėje leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“, pavadinto senuoju miesto vardu, redaktorė. Vokiečių gatvės skverelyje šventinę nuotaiką kūrė ir praeinančius vilniečius kvietė Šilutės pučiamųjų orkestras „Pamarys“, teatro atstovai, tautodailininkai.

Po įvairių sveikinimų ir pasakojimų lietuvininkų tarme, MLA pašventino vyskupas Mindaugas Sabutis, vienas iš ambasados kūrėjų, asistuojamas kunigo Ričardo Dokšo.

Šios įstaigos herbe įamžintas Prūsijos karalienės Luizės tiltas, dabar simboliškai jungiantis dvi Mažosios Lietuvos dalis abipus Nemuno.

Tą pačią dieną svečiai MLA patalpose apžiūrėjo dvi pirmąsias ekspozicijas, kurias sukūrė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Paroda „Šilutės dvidešimtmečio knyga ir knygininkai“ pasirinkta todėl, kad Mažosios Lietuvos kraštas garsėjo savo knygomis – būtent čia prasidėjo lietuviškų knygų istorija. Kita paroda – „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ – ypatinga tuo, kad tai yra žymiausių Lietuvos spaudos fotografų žvilgsnis į ledinio vandens skandinamus Šilutės krašto kaimus.

Bažnyčioje vyko Šilutės muziejaus parengtos parodos „Šilutės raida“ pristatymas ir sakralinės muzikos koncertas „Gėrio potvynis“, kuriame dalyvavo Šilutės meno mokyklos jaunieji pianistai, Šilutės vokaliniai ansambliai „Vaivora“ ir „Mingė“.

Renginio pabaigoje bažnyčios kiemelyje visi galėjo paragauti prūsiškos žuvienės ir „kafijos“, pabendrauti su Rusnės kaimo turizmo draugija, Salos etnokultūros ir informacijos centru, tautodailininkais Angele ir Vytautu Raukčiais, Šilutės krašto kultūriniu desantu. Ambasadoje, kurios tikslas – reprezentuoti Mažąją Lietuvą sostinėje, bus pristatoma savito ir nepaprastai įdomaus, bet tragiško likimo regiono kultūra, to krašto kūrėjai, istorija, ypatumai, lietuvininkų buitis ir kiti renginiai, o lankytojai sužinos, kad Lietuvoje yra ne keturi, bet penki etnografiniai regionai.

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 16.

The post Mažosios Lietuvos ambasada Vilniuje appeared first on Voruta.

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Stanislovas Rapolionis (lot. Rapagelanus arba Stanislaus Lituanus, apie 1485–1500 netoli Eišiškių–1545 05 13 Karaliaučiuje) – vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, tikriausiai buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.

Kilęs iš smulkių grynai lietuviško Eišiškių valsčiaus neturtingų bajorų, kurie neturėjo valdinių, savo buitimi ir turtu nesiskyrę nuo valstiečių, buvo neeilinio talento tarptautinio masto humanistas. Jis buvo Jurgio Svetkaus (Swiatzko) Rapolionio, mirusio tais pačiais 1545 m., vienas iš trijų sūnų. Buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba. Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose.

Apie 1533 m. baigė Krokuvos universitetą (įsimatrikuliavo su savo mokiniais 1528 08 03) bakalauro laipsniu, apie dešimtmetį gal mokytojavo Lenkijos ir Lietuvos didikų dvaruose. Spėjama, kad iki 1542 m. mokė bajoraičius Abraomo Kulviečio mokykloje Vilniuje.

Pasitraukęs iš Lietuvos, Prūsijos kunigaikščio Albrechto siuntimu ir lėšomis mokėsi liuteroniškame Witenbergo universitete (įsimatrikuliavo 1542 03 22), kuriame 1544 m. gegužės 23 d., pirmininkaujant M. Liuteriui ir dalyvaujant P. Melanchtonui, apsigynė 28 teologijos daktaro tezes (disertaciją) „Apie atgailą“ („Die poenitentia“).

S. Rapolionis buvo vienas iš 13 doktorantų, kurie gynė tezes pirmininkaujant pačiam Liuteriui jo paskutinį gyvenimo dešimtmetį. Abu reformacijos šulai jo tezių gynimą laikė svarbiu įvykiu: Liuteris atidėjo savo kelionę, Melanchtonas parengė Rapolionio disertacijos tezes, o tai reiškia, kad buvo jo darbo vadovas. Per šį gynimą buvo diskutuojama apie gerų darbų reikšmę nuteisinimui: Liuteris ir Melanchtonas Rapolioniui pateikia papildomas tezes, disputuoja, patikrina, kaip doktorantas supranta Šventąjį Raštą, formuluoja galutinius atsakymus. Įvykusiu disputu buvo patenkinti ir Liuteris, ir Melanchtonas.

Rapolionio (kaip ir kitų) disertacijos tezių gynimo disputas ir tekstas buvo tiksliai užprotokoluotas (tezės yra įtrauktos į Melanchtono raštus) ir tas protokolas plito nuorašais, pasiekė Rygą (šuo metu saugomas Latvijos MA fundamentinėje bibliotekoje), Miuncheną, Wolfenbiutelį. Tokie tezių gynimo tekstai buvo labai svarbūs evangelikų pamokslininkams, vykstantiems tarnauti į tuos kraštus, kur plito protestantizmas. Jie jais naudodavosi gilindami savo teologines žinias ir pamokslaudami bažnyčiose.

Taigi Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete (gegužės 29 d. jam buvo įteiktos ir teologijos daktaro regalijos: kepuraitė, žiedas ir Biblija, taip pat turėjo iškelti gausią puotą su eitynėmis per miestą).

S. Rapolionis Karaliaučiuje

Melanchtonas 1544 m. birželio 13 d. parašė naujam teologijos mokslų daktarui rekomendacinį laišką į Karaliaučių, adresuotą kunigaikščiui Albrechtui:

Atrodo, ir Jūsų šviesybei pakaktų garbės ir laipsnio, kuris daktarui Stanislovui Lietuviui buvo suteiktas akademijoje <…>. Girdėjau jį viešai disputuojant; jo svarstymai labai patiko ir daktarui Liuteriui, ir kitiems. Dar dažniau pats esu su juo kalbėjęsis daugeliu krikščioniškojo mokslo klausimų; mačiau ir jo raštus bei įsitikinau, kad jis teisingai suvokia bažnyčios mokslą, geba puikiai kalbėti ir išdėstyti tai, ką mano.

Kunigaikštis Albrechtas nekantriai laukia Rapolionio grįžtančio į Karaliaučių, nes faktiškai nuo jo priklausė Karaliaučiaus universiteto atidarymas (nuo 1541 m. veikia partikuliaras). Lietuviai profesoriai S. Rapolionis ir A. Kulvietis iš pat pradžių Karaliaučiaus universitete (atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d.) užima svarbias vietas: Kulvietis buvo partikuliaro vicerektorius (1541–1543) ir universiteto graikų kalbos profesorius (nuo 1544), taip pat dar dėstė hebrajų kalbą ir komentavo Dovydo psalmes, o Rapolionis paskiriamas pačios svarbiausios teologijos katedros vedėju.

Rapolionis gerai mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų, o taip pat lietuvių bei lenkų kalbas (vokiškai nemokėjo). Buvo puikus oratorius – savo paskaitas tarsi deklamuodavo (jas dažnai lankė ne tik miestiečiai, bet ir pats Albrechtas).

1544 m. lapkritį vedė kunigaikščio asmeninio gydytojo Bazilijaus Aksto dukrą Kotryną (oficialus vyriausiasis liuteronų teologijos dėstytojas, griežtas kunigų celibato priešas turėjo ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad jis nesilaiko celibato). Albrechtas apmokėjo ir visas vestuvių išlaidas, kurios tais laikais būdavo ypatingai didelės, nes dalyvaudavo daug svečių, o pačios vestuvės trukdavo net keletą dienų.

Pirmųjų mokslo metų pabaigoje (1545 m. gegužės 8 d.) Rapolionis vienas iš pirmųjų parašė liuteronų bažnyčios sampratą išsamiai perteikiančio veikalo „Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“ („Disputatio de ecclesia et eius notis“) tezes, kurias 1545 m. išspausdino Weinreicho spaustuvė Karaliaučiuje, paplitusį net tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo nėra surastas nė vienas leidinio egzempliorius, tačiau tezių tekstas išliko vėlesniuose – 1558, 1562 m. perspauduose.

Šiose tezėse Rapolionis svarstė vieną svarbiausių evangelikų teologijos klausimų – reformacijos požiūrį į bažnyčią: Vyskupai sako, kad tik jie ir jiems paklūstantys sudaro šitą bendriją. Mūsų požiūriu, bažnyčia – tai tikinčiųjų bendrija, kurios pagrindinės žymės – tikrasis Žodis ir tinkamas sakramentų teikimas.Jis aiškino, kad tikraisiais bažnyčios požymiais nedera laikyti nei popiežiaus įpėdinystės (Kristus – bažnyčios uola, o ne popiežius), nei bažnyčios senumo, nei gausumo požymių. Taip pat nurodė, kad protestantų bažnyčia nepritaria šventųjų garbinimui, kunigų celibatui, mišių laikymui už pinigus, vienuolių įžadams, nuodėmių išvardijimui per išpažintį ir t. t. Šios Rapolionio tezės buvo pagrindinių ir svarbiausių to meto evangelikų liuteronų mokymo apie bažnyčią teiginių santrauka.

Tikriausiai tai buvo pirmosios viešai diskutuotos tezės Karaliaučiaus universitete. Vėliau jos buvo ne kartą perspausdintos tuose evangelikų leidiniuose, kurie buvo kaip atsakas katalikų Tridento susirinkimo tekstams, nukreiptiems prieš reformaciją. Rapolionio tekstas plito po Europą ir „dalyvavo“ tebesitęsiančioje evangelikų ir katalikų polemikoje Europos mastu.

Deja, Rapolionio (kaip ir Kulviečio) veikla Karaliaučiaus universitete truko labai trumpai. Netikėtai mirus (apopleksija su viso kūno paralyžiumi) buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia būsimo Albrechto kapo. Buvo labai iškilmingos laidotuvės, kurių miestas dar nebuvo regėjęs.

Jose dalyvavo ne tik visas universitetas, bet ir gausi miestiečių minia. Priekyje žengė giedančių berniukų būrys. Paskui karstą ėjo kilmingieji, o jų vidury – kunigaikštis Albrechtas. Už jo – žymūs mokslo vyrai. Jo antkapio 8 eilučių epitafijoje buvo įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“.

O Bernardas Holtorpius, poetas, tuo metu studijavęs teologiją Karaliaučiaus universitete, parašė „Elegiją mirus Šviesiausiam vyrui daktarui Stanislovui Rapolioniui…“ („Elegia de obitu Clarissimi viri doctoris Stanislai Rapagelani…“, 1545 m.).

Pagal vietos įstatymus našlei (minima dar 1572 m.) atiteko visas nedidelis vyro turtas po jo mirties. Brolio Povilo (Pauliaus) patikėtinis Jonas Radvilavičius, atvykęs į Karaliaučių, atsisakė velionio palikimo dėl Rapolionio pasidarytų skolų, kurios viršijo patį paveldimą turtą.

Rapolionis vertė į lenkų kalbą Bibliją, manoma, kad ją pirmasis pradėjo versti ir į lietuvių kalbą (vertimas neišliko), išvertė giesmių, iš kurių viena „Giesmė apie kentėjimą Jėzaus Kristaus“ paskelbta M. Mažvydo giesmyne (1570), parašė teologinių darbų lotynų kalba.

Savarankiškai dirbęs vos vienus nepilnus metus, Rapolionis nesuspėjo iki galo atskleisti visų savo intelektualinių pajėgų. Tačiau ir per trumpą laiką jis paliko ryškius pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kultūros istorijoje.

Jei katalikų bažnyčia knygas spausdino ir kunigai apeigas atliko lotynų kalba, tai liuteronai, norėdami, kad juos suprastų visi žmonės, pirmieji prabilo gimtosiomis kalbomis. Todėl lietuviškas raštas, o paskui ir pirmosios lietuviškos knygos išvydo pasaulį Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kaliningrado srityje.

S. Rapolionio veiklos įamžinimas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulį puošia lietuvių raštijos pradininkų portretai, sukurti skulptoriaus Konstantino Bogdano, minint universiteto 400-ąsias metines. Tarp jų yra ir 1978 m. skulptoriaus sukurtas bronzinis Rapolionio biustas. 1986 m. Gornostajiškėse, netoli Eišiškių, minint 500-ąsias gimimo metines, pastatytas jam skirtas paminklas (skulpt. K. Bogdanas, arch. R. Buivydas ir J. Balkevičius).

Šalčininkų rajone veikia moderni lietuviška Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija (jos iškilmių salėje yra Rapolionio akmeninis biustas). Šis vardas tuometinei Eišiškių vidurinei mokyklai buvo suteiktas 1993 m. rugsėjį.

1995 m. Stanislovo Rapolionio vardu pavadinta gatvė yra Vilniaus mieste (Pilaitės seniūnija), taip pat Eišiškių (Šalčininkų r.) miestelyje.

2011 m. vasario 10 d. priimtas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ nutarimas skirti kasmetinę Stanislovo Rapolionio premiją. Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Premija bus įteikiama kasmet gegužę – S. Rapolionio mirties mėnesį, Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas).

Šiais metais diplomas ir piniginė premija paskirta laikraščių „Voruta“ ir „Trakų žemė“ vyr. redaktoriui ir leidėjui Juozui Vercinkevičiui.

Nuotraukose:

1. Stanislovo Rapolionio biustas Vilniaus universitete (skulpt. K. Bogdanas, 1978)

2. Rapolionio jubiliejui sudarytos Eugenijos Ulčinaitės ir Juozo Tumelio monografijos „Stanislovas Rapolionis“ (1986) viršelis

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 11.

The post Eišiškių žemės pažiba – Stanislovas Rapolionis appeared first on Voruta.

Ant tiltelio per Tenenį Gardame, 1928 m. Iš dešinės: Jonas Jurgis Gocentas, svainis Kristupas Juška iš Rimženčių ir seserys Elzė, Katrė ir Marta Gocentaitės. Nuotrauka iš Algirdo M. Žemaitaičio šeimos albumo

www.8diena.lt

1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje mirė Jonas Jurgis Gocentas, teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, bibliofilas, Dievo žodžio sakytojas.

Jonas Jurgis Gocentas gimė 1897 m. gruodžio 23 d. Gardame (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) gausioje lietuvininkų ūkininkų Augusto ir Marijos (g. Endrulytės) Gocentų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Gardame. Rengdamasis konfirmacijai Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje (1913 m. birželio 22 d.), talkino spausdinant evangelikų liuteronų savaitraštį „Svečias“, kurį 1911–1914 m. leido ir redagavo kantorius, būsimasis kunigas Frydrichas Megnis (1873–1950).

Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Jurgis Gocentas Kaune 1920 m. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo

Lietuvos laikinajai vyriausybei 1919 m. vasario 19 d. paskelbus šaukimą į Lietuvos Respublikos kariuomenę, Jonas Jurgis Gocentas į tarnybą prisistatė atvykęs iš Klaipėdos krašto, kur tuo metu darbavosi ūkyje Petreliuose, Medelių vls. Nuo 1919 m. birželio 4 d. tarnavo Kauno komendantūroje, o birželio 29 d. paskirtas į 2-ą pėstininkų DLK Algirdo pulką, 7-oje kuopoje buvo raštininku. 1920 m. balandžio 10 d. savanoriu įstojo į mokomąją kuopą ir po sėkmingai baigtų mokymų buvo paskirtas tos pačios kuopos skyrininku, vėliau jos vyresniuoju puskarininkiu ir ėjo būrininko pareigas, 1922 m. spalio 25 d. buvo perkeltas į 2-ą kuopą viršilos pareigoms, viršila tarnavo iki demobilizacijos 1923 m. sausio 1 d. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, 1920 m. lapkričio 17–21 d. Giedraičių mūšyje buvo jaunesnysis puskarininkis ir vadovavo skyriui, kelis kartus kovėsi vienas prieš vieną įnirtingose durtuvų kautynėse.

Po demobilizacijos nuo 1923 m. sausio 2 d. iki 1933 gruodžio 1 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo Lietuvos Geležinkelių valdybos Vyriausioje buhalterijoje, kartu siekė aukštesnių mokslų – nuo 1923 m. vasario 26 d. iki 1928 birželio 18 d. mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, redagavo jos mėnraštį „Spindulėlis“, taip pat satyrinį Lietuvos Geležinkelių valdybos laikraštį „Kočėlas“, dalyvavo moksleivių ir studentų „Varpo“ draugijos veikloje.

1928 m. rugsėjo 15 d. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo teisės studijas Lietuvos universitete Kaune. Čia tris kartus rinktas į studentų atstovybę,  1932 m. buvo universiteto teismo narys, priklausė laikraščio „Lietuvos studentas“ redakcinei kolegijai. VDU sėkmingai baigė 1933 m. rugpjūčio 29 d. Tais pačiais metais savo diplominį darbą „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ išleido atskira knyga. Rankraščio pavidalu yra išlikęs ir apie 1932 m. parengtas referatas „Mirties bausmė Lietuvoje“. Po studijų iki 1935 m. vasario 15 d. Jonas Jurgis Gocentas stažavo teismo kandidatu Apeliaciniuose rūmuose Kaune ir iki 1936 m. spalio 15 d. – Šiaulių apygardos teisme.

Nuo 1936 spalio 15 d. iki 1940 m. lapkričio 6 d. Jurgis Jonas Gocentas vertėsi advokato praktika Žemaičių Naumiestyje. Čia 1941 m. vasario 14 d. vedė Lėną Srūgytę (1916–2004). Šeima susilauks trijų sūnų: Jono Algirdo (1942–2001), Jurgio Kristijono (1945–2016) ir Vytauto Alberto.

Gocentų šeima Klaipėdoje 1960 m. rugpjūtį. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo

Nuo 1940 m. lapkričio 6 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo prokuratūroje Kaune ir Vilniuje. 1941 m. rugpjūtį Vilniuje vėl pradėjo dirbti advokatu. 1942 m. gegužės 27 d. su žmona persikraustė į Tauragę. Čia advokato praktika vertėsi iki 1946 m. rudens, spalio 25 d. su šeima persikėlė į Klaipėdą ir iki 1949 m. dirbo juridinėje konsultacijoje. Pašalintas iš advokatų, nuo 1950 sausio 18 d. iki 1952 m. spalio 18 d. dirbo buhalteriu-revizoriumi Klaipėdos sovietinių ūkių treste. Nuo 1952 m. spalio 20 d. iki pensijos 1959 m. gegužės 31 d. dirbo juriskonsultu Klaipėdoje, Gargžduose ir Šilutėje.

Dar 1923 m. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės bei Klaipėdos krašto tautosaką. Rankraščių pavidalu liko iki studijų universitete surinktos tautosakos rinkiniai „Gardamiškių dainos“ (1926 m.), „Pasakos, pasakojimai, nutikimai“ (1926 m.), vėlesni užrašai. Besimokydamas pradėjo skelbti eilėraščius „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“ (ir jo priede „Kaimynas“), „Sandaroje“ (JAV), „Trimite“. Studijų metais keliaudamas po Europą, savo įspūdžius spausdino „Moksleivių varpuose“, „Lietuvos studente“, „Klaipėdos žiniose“, „Lietuvos žiniose“, kitoje periodikoje. Taipogi rašė etninės kultūros temomis, evangelikų liuteronų bažnytinio gyvenimo klausimais.

Jonas Jurgis Gocentas buvo sukaupęs turtingą Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, deja, nemaža dalis asmeninės bibliotekos sunaikinta 1949 m., o savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos.

Po Antrojo pasaulinio karo Jonas Jurgis Gocentas rūpinosi evangelikų liuteronų bažnyčių atgavimu ir išsaugojimu, gynė tikinčiųjų reikalus, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje 1955 m. kilus bažnytiniam ginčui, oponavo tuometinei bažnyčios vadovybei, kaip sakytojas veikė surinkimuose, kapinių šventėse ir kt. Pastarajai tarnystei, o taip pat aktyvesnei kraštotyrinei veiklai galėjo daugiau atsidėti išėjęs į pensiją.

Jonas Jurgis Gocentas, 1970 m. gruodžio 23 d., Klaipėda

Mašinraščių pavidalu paliko mūsų istorijos tyrinėtojams naudingos medžiagos „Surinkimininkai lietuvių pietistai“ (1959 m.), „Sakytojiškų kalbų rinktinė“ (1964 m.), „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m.), sudarė naujai redaguotų ir originalių giesmių rinkinį „Rojaus darželis“ (1967 m.; mamos atminimui skirtame giesmynėlyje sudėta 120 giesmių), parengė eilėraščių rinkinį „Ateik, ateik, pavasarėli“ (1969 m.), surašė „Autobiografiją“ (1969 m.; Gocentų giminės istorija ir prisiminimai apie XX a. pradžios lietuvininkų šventes).

Savaime aišku, sovietų okupacijos metais šie darbai negalėjo būti išleisti, atskiri jų fragmentai publikuoti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gerokai po autoriaus mirties. O pirmoji vieša publikacija buvo keletas eilėraščių, įtraukų į 1986 m. Vilniuje „Vagos“ leidyklos išleistą Domo Kauno parengtą Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Kai kurie Jono Jurgio Gocento kraštotyros darbai išspausdinti almanache „Ramuva“ (1990 m.), Janinos Janavičienės knygoje „Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai“ (1992 m.), Norberto Vėliaus sudarytoje monografijoje „Lietuvininkų žodis“ (1995 m.).

Jonas Jurgis Gocentas po sunkios ligos mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse.

The post Advokatas, kraštotyrininkas ir sakytojas Jonas Jurgis Gocentas appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

The post Istorinės atminties renginys – Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčiai – 190 metų appeared first on Voruta.

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šilutė šiemet švenčia senojo miesto vardo Šilokarčemos paminėjimo 500 metų jubiliejų.

Ta proga balandžio 15 d., švenčiant Tarptautinę kultūros dieną, Vilniuje vyko Šilutės, kaip Lietuvos kultūros sostinės 2011, pristatymo renginiai. Iš pradžių – Kultūros ministerijoje, o po to Vokiečių gatvėje Nr. 22, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios, duris atvėrė VšĮ „Mažosios Lietuvos ambasada“ (toliau – MLA), kurios įsteigimo iniciatorė buvo Kristina Toleikienė, Šilutėje leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“, pavadinto senuoju miesto vardu, redaktorė. Vokiečių gatvės skverelyje šventinę nuotaiką kūrė ir praeinančius vilniečius kvietė Šilutės pučiamųjų orkestras „Pamarys“, teatro atstovai, tautodailininkai.

Po įvairių sveikinimų ir pasakojimų lietuvininkų tarme, MLA pašventino vyskupas Mindaugas Sabutis, vienas iš ambasados kūrėjų, asistuojamas kunigo Ričardo Dokšo.

Šios įstaigos herbe įamžintas Prūsijos karalienės Luizės tiltas, dabar simboliškai jungiantis dvi Mažosios Lietuvos dalis abipus Nemuno.

Tą pačią dieną svečiai MLA patalpose apžiūrėjo dvi pirmąsias ekspozicijas, kurias sukūrė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Paroda „Šilutės dvidešimtmečio knyga ir knygininkai“ pasirinkta todėl, kad Mažosios Lietuvos kraštas garsėjo savo knygomis – būtent čia prasidėjo lietuviškų knygų istorija. Kita paroda – „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ – ypatinga tuo, kad tai yra žymiausių Lietuvos spaudos fotografų žvilgsnis į ledinio vandens skandinamus Šilutės krašto kaimus.

Bažnyčioje vyko Šilutės muziejaus parengtos parodos „Šilutės raida“ pristatymas ir sakralinės muzikos koncertas „Gėrio potvynis“, kuriame dalyvavo Šilutės meno mokyklos jaunieji pianistai, Šilutės vokaliniai ansambliai „Vaivora“ ir „Mingė“.

Renginio pabaigoje bažnyčios kiemelyje visi galėjo paragauti prūsiškos žuvienės ir „kafijos“, pabendrauti su Rusnės kaimo turizmo draugija, Salos etnokultūros ir informacijos centru, tautodailininkais Angele ir Vytautu Raukčiais, Šilutės krašto kultūriniu desantu. Ambasadoje, kurios tikslas – reprezentuoti Mažąją Lietuvą sostinėje, bus pristatoma savito ir nepaprastai įdomaus, bet tragiško likimo regiono kultūra, to krašto kūrėjai, istorija, ypatumai, lietuvininkų buitis ir kiti renginiai, o lankytojai sužinos, kad Lietuvoje yra ne keturi, bet penki etnografiniai regionai.

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 16.

The post Mažosios Lietuvos ambasada Vilniuje appeared first on Voruta.

Choralų knyga vargonininkams. Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijų Karališkosios konsistorijos leidinys. Parengė F. W. Markulis – Dancigo [dab. Gdanskas] Šventosios Marijos vyriausios kunigų Bažnyčios Karališkasis muzikos direktorius ir jos pirmasis vargonininkas. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas profesoriaus, Berlyno Karališkosios menų akademijos senato nario, Karališkosios Katedros choro direktoriaus Alberto Bekerio. Antras spaudinys.  Karaliaučius Prūsijoje. Grėfės ir Anzerio leidykla (Gräfe und Unzer Verlag), 1894

www.mlimuziejus.lt

Choralų knyga vargonininkams

The post Eksponatų istorijos. Evangelikų liuteronų kunigo Liudviko Fetingio išsaugotos religinės knygos appeared first on Voruta.

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šilutė šiemet švenčia senojo miesto vardo Šilokarčemos paminėjimo 500 metų jubiliejų.

Ta proga balandžio 15 d., švenčiant Tarptautinę kultūros dieną, Vilniuje vyko Šilutės, kaip Lietuvos kultūros sostinės 2011, pristatymo renginiai. Iš pradžių – Kultūros ministerijoje, o po to Vokiečių gatvėje Nr. 22, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios, duris atvėrė VšĮ „Mažosios Lietuvos ambasada“ (toliau – MLA), kurios įsteigimo iniciatorė buvo Kristina Toleikienė, Šilutėje leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“, pavadinto senuoju miesto vardu, redaktorė. Vokiečių gatvės skverelyje šventinę nuotaiką kūrė ir praeinančius vilniečius kvietė Šilutės pučiamųjų orkestras „Pamarys“, teatro atstovai, tautodailininkai.

Po įvairių sveikinimų ir pasakojimų lietuvininkų tarme, MLA pašventino vyskupas Mindaugas Sabutis, vienas iš ambasados kūrėjų, asistuojamas kunigo Ričardo Dokšo.

Šios įstaigos herbe įamžintas Prūsijos karalienės Luizės tiltas, dabar simboliškai jungiantis dvi Mažosios Lietuvos dalis abipus Nemuno.

Tą pačią dieną svečiai MLA patalpose apžiūrėjo dvi pirmąsias ekspozicijas, kurias sukūrė Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka. Paroda „Šilutės dvidešimtmečio knyga ir knygininkai“ pasirinkta todėl, kad Mažosios Lietuvos kraštas garsėjo savo knygomis – būtent čia prasidėjo lietuviškų knygų istorija. Kita paroda – „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ – ypatinga tuo, kad tai yra žymiausių Lietuvos spaudos fotografų žvilgsnis į ledinio vandens skandinamus Šilutės krašto kaimus.

Bažnyčioje vyko Šilutės muziejaus parengtos parodos „Šilutės raida“ pristatymas ir sakralinės muzikos koncertas „Gėrio potvynis“, kuriame dalyvavo Šilutės meno mokyklos jaunieji pianistai, Šilutės vokaliniai ansambliai „Vaivora“ ir „Mingė“.

Renginio pabaigoje bažnyčios kiemelyje visi galėjo paragauti prūsiškos žuvienės ir „kafijos“, pabendrauti su Rusnės kaimo turizmo draugija, Salos etnokultūros ir informacijos centru, tautodailininkais Angele ir Vytautu Raukčiais, Šilutės krašto kultūriniu desantu. Ambasadoje, kurios tikslas – reprezentuoti Mažąją Lietuvą sostinėje, bus pristatoma savito ir nepaprastai įdomaus, bet tragiško likimo regiono kultūra, to krašto kūrėjai, istorija, ypatumai, lietuvininkų buitis ir kiti renginiai, o lankytojai sužinos, kad Lietuvoje yra ne keturi, bet penki etnografiniai regionai.

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 16.

The post Mažosios Lietuvos ambasada Vilniuje appeared first on Voruta.

Atidegtas Šv. Jono bažnyčios bokštas, sienos, vidiniai elementai. Raimondos Nabažaitės archyvo nuotr. 

www.voruta.lt

Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu buvusios Šv. Jono bažnyčios vietos (Turgaus g. 24, Klaipėda) archeologinius tyrimus atliko Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) darbuotojai. Ieškoma galimybių atstatyti kelis amžius čia stovėjusią Šv. Jono bažnyčią. Klaipėdos senamiestis atgautų savo istorinį veidą.

Ilgą laiką tik gyvatvorė žymėjo vietą, kur kelis šimtmečius į dangų kilo Šv. Jono bažnyčios bokštas. Per savo gyvavimo istoriją pastatas degė, buvo vėl atstatomas, o galiausiai po Antrojo pasaulinio karo buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau yra vilčių, kad po aštuoniasdešimties metų pertraukos bažnyčia vėl bus prikelta.

„Istorinės Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo projektas pripažinta svarbiu valstybei. Tad pirmiausia buvo nuspręsta atlikti vietos, kurioje stovėjo bažnyčia, archeologinius tyrimus. Juos atlikus, atidengta apie 30 proc. statinio pamatų. Vokietijoje rasti originalūs bažnyčios brėžiniai, tad atstatomi maldos namai galėtų būti tokie, kokie buvo po 1856–1858 m. rekonstrukcijos“, – pasakojo  Zigmas Arcišauskas, KIC techninės priežiūros projekto vadovas.

Archeologiniai tyrimai patvirtino žinomus bažnyčios istorijos faktus

„Per rugpjūčio–spalio mėnesius ištyrėme 606 kv. metrų plotą, atidengėme bažnyčios bokšto, sienų pamatus, juose išmūrytus šešis kontraforsus, dvi vidaus kolonas, dvi puskolones, nežinomo mūrinio priestato pamatus šiaurinėje bokšto dalyje (iki 1854 m. gaisro), šildymo sistemą, grindinio likučius, kapų vietas. Surinkome įvairių XVI–XX a. radinių – ir iš nugriautos bažnyčios,  ir patekusių čia iš kitur“, – komentavo archeologinių tyrimų radinius dr. Raimonda Nabažaitė, KU BRIAI mokslo darbuotoja.

Pasak pašnekovės, bažnyčios apdailos ir funkcinių elementų rasta nedaug, tai: akmens ir marmuro plytelių fragmentai, grindų ir sienos glaisto dalis su išlikusių plytelių spaudu, išorinio sienų tinko elementai, skalūninės stogo dangos, vitražo švininių juostelių bei stiklo fragmentų, keletas dekoratyvinių elementų, metalinių tvirtinimo detalių ir kt.

Bendras archeologinių tyrimų vaizdas.

„Tyrimais nustatyta, kad statant bažnyčios pamatus buvo naudojami stambūs lauko akmenys, o jų tarpai užpildyti smulkesniais (taip pat ir grindinio) akmenimis, plytgaliais. Pamatuose sveikos plytos yra vieno standarto, kuris taikytas bažnyčiai statyti 1706 m. Tuo tarpu bažnyčios griuvenose rasta net kelių skirtingų rūšių ir dydžių plytų. Jos liudija, kad po 1854 m. gaisro ar kitų bažnyčios tvarkybos darbų naudotos įvairesnės plytos“, – dalijosi pastebėjimais dr. R. Nabažaitė.

Archeologinių tyrimų radiniai patvirtina bažnyčios istorijos faktus, o visa ši informacija pasitarnaus prikeliant bažnyčią naujam gyvenimui. Archeologiniams tyrimams atlikti skirta 20 tūkst. eurų, jie finansuoti iš Paveldotvarkos 2020 m. programos, kuri tvirtinama kultūros ministro įsakymu, lėšų.

Bažnyčios statyba domėjosi pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV

Šv. Jono bažnyčios istoriją 2017 m. parengtoje studijoje išsamiai aprašo dr. Vasilijus Safronovas, KU BRIAI vyriausiasis mokslo darbuotojas. Toliau pateikiama būtent šioje studijoje užfiksuoti bažnyčios istorijos faktai.

Šv. Jono parapijos Klaipėdoje pradžios tašku laikytini 1258-ieji. Žinomi keli XIII a. dokumentai, kuriuose Klaipėdoje minima Šv. Jono bažnyčia. Pavyzdžiui, viename jų – 1258 m. liepos 27 d. akte, rašoma, jog Šv. Jono bažnyčia paverčiama parapine bažnyčia, skirta Klaipėdos (Mimelemburgo) miestiečiams. Seniausi parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės upės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Tiksliai žinoma, kad iš pastarojo sklypo į minėtoje studijoje nagrinėjamą vietą parapija persikėlė 1706-aisiais. Beje, parapija ir bažnyčia, buvusi Turgaus g. sklype, Šv. Jono vardu imta vadinti tik 1857 m.  Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. vidurio ji buvo vadinama Vokiečių, Liuteronų ar Miesto bažnyčia.

Šv. Jono bažnyčios vietoje stovėjusios jos pirmtakės likimas nėra visiškai aiškus. Tačiau tikrai žinoma, kad „1696 m. gegužės 14 d., dieną prieš tai atlaikęs mišias senojoje bažnyčioje, karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.“ Nauji maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d.

XX a. pr. atvirukas detaliai vaizduoja Šv. Jono bažnyčios pietinio ir rytinio fasadų dalis, dalį bokšto ir altorinės apsidės, taip pat bažnyčios aplinką. Atvirukas išsiųstas 1915 m. Šaltinis: Atvirukas buvo parduodamas interneto aukcione ebay. (iš V. Safronovo studijos)

Sunkus išbandymas klaipėdiečius užklupo 1854 m. – per spalio 4–6 d. siautusį gaisrą sudegė net trys bažnyčios, tarp jų – ir Vokiečių. Jos netektis buvo apmaudi dar ir dėl to, kad miestiečiai, gaisrui prasidėjus, šiuose maldos namuose bandė slėpti savo auksą, sidabrinius daiktus ir netgi grynuosius pinigus, tikėdamiesi, kad gaisras jų nepalies. Deja… Po šio gaisro bažnyčia buvo atstatyta labai sparčiai – 1857 m. rugsėjo 13 d. įvyko jos pašventinimo iškilmės. Kaip ir 1706 m., ši ceremonija surengta dar nebaigus atstatymo darbų. Bokštas, kuriam iškelti iki smailės pritrūko lėšų, buvo užbaigtas tik po šešerių metų, 1863-aisiais. Beje, projektuojant naująją bažnyčią, prie šių darbų netiesiogiai prisidėjo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV.

Naujai atstatyta evangelikų liuteronų bažnyčia Klaipėdoje veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Per jį bažnyčia smarkiai nukentėjo ir 1946–1947 m. buvo visiškai nugriauta.

The post Šv. Jono bažnyčios vietos Klaipėdoje archeologiniai tyrimai atskleidė tik dalį jos paslapčių appeared first on Voruta.

Atgimimo laukianti Plaškių bažnyčia. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Eugenijus Skipitis, Plaškiai, www.voruta.lt

Lietingo rugpjūčio pabaigoje, paskutinį  šeštadienį, pats Dievas dovanojo ramią ir skaidrią dieną. Iš užmaršties bundanti Plaškių bažnyčia sulaukė svečių. Šventoriuje esančiose kapinaitėse  vilties ir atminties  šviesa suspindėjo žvakių ugnelės, o po bažnyčios skliautais susibūrę žvirbliai iš nuostabos nesuprato kaip į bažnyčią plūstančius svečius pasitikti.

Plaškiuose jau antrą kartą vyko evangelikų liuteronų tradicinė kapinaičių šventė,  skirta šioje Gėgės pakrantėje amžino poilsio atgulusiems krašto gyventojams. Šventei vadovavo Plikių parapijos  kunigas Liudvikas Fetingis šiemet minintis 45 – uosius kunigavimo metus.

Į kapinaičių šventę atėjusios Plaškių kaimo moterys: šišioniškė Irmgard Gerulytė (kairėje) ir Zita Danutė Lekavičienė. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Plaškiai – sunykęs kaimelis šalia Gėgės, bet Lietuvoje gerai žinomas dėl stilingos bažnyčios ir aktyvių žmonių, pasiryžusių išsaugoti ją , kuri vienintelė Mažojoje Lietuvoje nerestauruota, bet yra bene pati gražiausia, kaip gražūs ir dvasingi žmonės, kurie deda visas pastangas ją išsaugoti, ir atstatyti. Šiam  Plaškių bažnyčios pastatui  tik 100 metų, jauna, bet patyrusi viso šimtmečio nelaimes ir brutalumą. Ji pergyveno pirmąjį pasaulinį karą ramiai, mūšiai Plaškius aplenkė.  Šventoriaus kapinaitėse buvo palaidoti tik penki vokiečių kariai ir vienas rusas, žuvę mūšyje gretimame kaime. Antrasis pasaulinis karas  jos taip pat pagailėjo – buvo sudaužytas tik vienas iš dviejų varpų. Antrasis buvo pavogtas jau po karo. Paskutinį kartą plaškiškiai kartu su kunigu Martynu Kibelka bažnyčioje meldėsi 1944 m. spalį. Jau žinojo, kad teks evakuotis , gal būt, visiems laikams palikti Tėvynę. Po karo dar buvo bandyta atgaivinti  bažnyčios veiklą, bet nebebuvo tikinčiųjų. Graudžios  evangelikų liuteronų giesmės ilgam paliko Mažąją Lietuvą.  Dabar Plaškiuose gyvena tik viena šišioniškė Irmgard Gerulytė, kuri valandų valandas gali pasakoti Plaškių ir bažnyčios istoriją. Kažkada ji pašmaikštavo, kad jai vienai priklausys atstatyta bažnyčia. Parapijos nėra, visi gyventojai atvykę po karo, Romos katalikai.

Prieš kelis metus Pagėgių savivaldybės iniciatyva pastatytas kapinaičių ženklas. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Sovietmetis Plaškių bažnyčiai buvo pražūtingas.  Spalvingi vitražai išdaužyti, langų angos užmūrytos, durys negrabiai padidintos, prabangios grindų plytelės užlietos betonu. Nužmogėjimas liejosi plačiai. Dievo namuose įrenginėjamas pašarų sandėlis. Sudaužyti ir pragaišinti  aštuoni didžiuliai šviestuvai, nuardyti balkonai, sunaikinti vargonai. 1969 metais, kilus stipriam vėjui neatlaikė bokšto smailė. Ji griuvo žemėn nusinešdama ir trijų metrų kryžių. Žmonės kryžių paslėpė bokšte po konstrukcijom ir kitu šlamštu. Dabar jis laukia sugrįžimo į savąją vietą. Baigiantis socialistiniam „rojui“ bažnyčioje veikė pieno supirkimo punktas.  Bažnyčios šventoriuje buvusios išpuoselėtos kapinaitės paverstos šiukšlynu. Galų gale kažkoks valdininkas, o gal ateistas iš Šilutės nuardė bažnyčios čerpių stogą. Plaškių bažnyčia liko kaip sovietinės propagandos nurengta Mažosios Lietuvos motina.

Plaškių kaimo bendruomenė kapinaites ir bažnyčią papuošė šventei. Eugenijaus Skipičio nuotr.

 Vaikantis  raudonųjų penkmečių užmojų prie antrųjų kaimo kapinių pastatytas fermų kompleksas, Plaškiuose atsirado didžiausias visoje Sovietų Sąjungoje šieno miltų agregatas. Kai nebebuvo ko pasigvelbti, nugalėtojams pravertė netgi“ išvaduoto“  Nemuno žemupio ir Gėgės lankų  žolė. Šalia bažnyčios ir mokyklos buvusi akmenimis grįsta aikštė išdaužyta, ją supę  stilingi pastatai negrabiai subjauroti . O juk dar iki antrojo pasaulinio karo Plaškiai tebebuvo vadinami karališkuoju kaimu, turėjo savo uostą, vykdavo visame krašte žinomi  stintų, svogūnų, česnakų, galvijų, arklių ir žirgų turgūs. Apylinkėse gyveno daug turtingų ūkininkų.  Galima tik stebėtis, kad šio kaimo gyventojai pasistatė romaninio stiliaus didingą bažnyčią, kurioje skambėję maldos žodžiai  įkvėpė čia susirinkusius  tikinčiuosius ramybei, vilčiai ir prasmingiems darbams. Statybai jie paaukojo 72 tūkst. markių. Tai buvo labai dideli pinigai, ne kiekvieno didmiesčio parapija būtų galėjusi leisti sau tokią prabangą. Bažnyčia pašventinta 1900 metų vasarą.

Plaškių bažnyčios šventoriuje nesunku aptikti kalvystės amato šedevrų. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Tačiau pirmoji bažnyčia Plaškiuose pastatyta  17 a. pabaigoje, tada susikūrė ir parapija. Iki to laiko tikintieji plaukdavo į Kaukėnus. Ten, kairiajame  Nemuno krante  buvo bažnyčia, o parapija – abipus upės. Sienos tada nebuvo, bet kiekvieną kartą bažnyčion reikėjo plaukti valtimis, keltais. Po keturiasdešimties metų ramaus gyvenimo ir maldų savoje bažnyčioje, plaškiškiai patyrė sukrėtimą – į bažnyčią trenkė žaibas ir ši sudegė. Labai skubiai iš netašytų  lauko akmenų buvo pastatyta kita bažnytėlė. Ji nebuvo didelė, neturėjo bokšto, varpinė  buvo medinė ir stovėjo atokiau. Bet greitai išryškėjo statybinis brokas, bažnyčią reikėjo remontuoti. Remonto prireikė ir vėl netrukus, kai ją nusiaubė ir suniokojo rusų kariuomenė.  1897 metais bažnyčia buvo nugriauta ir jos vietoje per trejetą metų pastatyta  nauja , kurios pamatams buvo panaudoti buvusios bažnyčios akmenys, o raudonos plytos buvo gabenamos baržomis Gėgės upe. Gėgė buvo pritaikyta laivybai ir ja buvo puikus susisiekimas su kairiuoju Nemuno krantu, Tilže, Ragaine, Mėmeliu.

Pirmas kapinaičių šventės akordas. Eugenijaus Skipičio nuotr.

 Plaškių bažnyčios dabartis irgi miglota. 2016 metais pasklido gandas, kad bažnyčią ruošiamasi nugriauti, o plytas panaudoti kitiems statiniams. Tačiau, kaip tik tuo metu istorikė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, vedanti ekskursijas vokiečių kalba sulaukė poros vyriškių iš Vokietijos. Šie prašė palydėti juos į Plaškius, nes vieno iš jų, Norman U. Baltrusch  ( Baltrušaitis) prosenelis Julius Baltrusch  1874 metais buvo krikštytas  Plaškių bažnyčioje. Savo apsilankymu jis norėjo pagerbti  prosenelio krikšto bažnyčią.  Išsikalbėjo ir sutarė, kad reikia nedelsiant stabdyti  prieštaringus gandus ir bandyti išsaugoti pastatą. Stoniškių seniūnas Gintautas Stančaitis patarė kurti organizaciją bažnyčiai gelbėti ir pats aktyviai įsitraukė į jos veiklą. Taip gimė Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija turinti virš 30 narių Lietuvoje ir 12 Vokietijos ir Šveicarijos  aktyvių piliečių. Buvo sudarytas komitetas iš septynių narių, organizaciniam ir koordinaciniam darbui. Bendrijai vadovauja Viktoras Bergner.

Kunigas Liudvikas Fetingis. Eugenijaus Skipičio nuotr.

2018 metų rudenį iš Šveicarijos atvyko draugijos narys inžinierius Bernhard  Rosenberg su žmona Ulrike. Jie atsivežė medžiagas laikinam stogo uždengimui, visus įrankius. Aukštalipys iš  Šilutės talkino pastato viršuje.   Bažnyčia turi stogą, nors ir laikiną, išvalytas bažnyčios vidus, atvertos langų nišos, atgabentas žmonių išsaugotas kryžius, grįžo krikštykla,  iš nuolaužų ir šlamšto  išvaduotas altorius, matosi karnizų likučiai, sieninės tapybos fragmentai, savo paslaptis pamažu atveria iš šiukšlių vaduojamos kapinės. Šiemet talkų metu buvo aptiktas labai puošnus antkapis, kiek anksčiau atrasti dviejų kunigų kapai ( Robrt Hitzigrath 1815-1884),( Otto Šulc 1844-1887). Šventorius aptvertas nauja tvora. Visi šie darbai atlikti talkų metu, todėl darbščios  rankos Plaškiuose visada laukiamos. Plaškių bažnyčios restauravimo entuziastams  labai trūksta lėšų. Kiekvienas euras paaukotas bažnyčios atkūrimo reikmėms yra aukso vertės.

Praėjusiais metais kapinaičių šventėje  dalyvavo kunigas Reinholdas Moras, o šiemet Liudvikas Fetingis, kuris, pasak  Mažosios Lietuvos bendrijos pirmininkės Renatos Čėsnienės, jau keleri metai svajojo apie  kapinaičių šventę Plaškiuose. Šią vasarą, per knygos apie iškiliąją Mažosios Lietuvos dukrą, dailininkę Evą Labutytę Plikiuose, pristatymą, kunigas L. Fetingis vėl užsiminė, kad reikėtų suorganizuoti  pamaldas Plaškių bažnyčioje. O Roza Šikšnienė nugirdusi judviejų pokalbį, tiesiog pakvietė pagerbti liūdnuosius Plaškių kapelius ir Bažnyčią.

Plaškių bažnyčios skliautais nuvilnijo liuteroniška giesmė. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Kunigas L. Fetingis  susirikusiuosius iš Klaipėdos, Šilutės, Plaškių pakvietė į bažnyčią.  Nuskambėjo varpo dūžiai, prasidėjo pamaldos. Kartu su kunigu iš Plikių atvyko mergaičių ansamblis, dalis jo 1994 metais Plikiuose  suburto vaikų ir jaunimo choro „Berželis“. Puiki Plaškių bažnyčios akustika ir jaunų balsų giedamos giesmės buvo atgaiva ir šiluma sielai, skaidrino mintis. Ramus, jaunatviškas kunigo balsas, išmintingi maldos ir giesmių žodžiai  šiai akimirkai Plaškiuose suteikė ne tik sakralumo, bet ir žmogiškos šilumos, kurios taip trūksta negandų ištiktam kraštui.

Klaipėdos lietuvininkų bendrijos pirmininkė P. Česnienė ir kunigas L. Fetingis pjauna jubiliejinį tortą. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Pasibaigus pamaldoms Plaškių bažnyčios svečiai  sugužėjo į svetingus į Plaškių bendruomenės namus,  kur paminėjo  45 –erius  kunigo Liudviko Fetingio  tarnystės Dievui metus.  Visus 45 metus jis tarnauja Plikių ir Dovilų parapijose. Jo kunigavimo metu buvo sutvarkyta Dovilų bažnyčia, atgimė parapija, o remontuojant Plikių bažnyčią kunigas  prižiūrėjo, kad būtų suremontuoti dar devynioliktame amžiuje sumontuoti vargonai.  Pats nuo ankstyvos jaunystės bažnytinių chorų narys, savo patirtį ir išmintį panaudojo suburiant jaunimo chorą,  pučiamųjų orkestrą ir jiems vadovavo. Abu šie kolektyvai dalyvavo chorinės muzikos šventėse, koncertavo Vokietijoje, Karaliaučiaus krašte, Čekijoje. Liudvikas Fetingis yra atlikęs ypatingos svarbos darbą bažnyčiai  ir tikintiesiems – sudarė giesmyną su natomis, tai yra pirma tokia knyga po 1566 metais išleisto Martyno Mažvydo giesmyno.  Atrodo, kad visa  evangelikiškoji  Lietuva glostoma ir globojama jo ramaus kunigo L. Fetingio žvilgsnio. Jis visur savas ir pažįstamas.  L. Fetingis  gimė Ropkojuose,  sėslių evangelikų šeimoje.  Kelios Fetingių šeimos kartos ilsisi Sartininkų parapijos Šikšnių kapinėse. Sartininkų bažnytėlėje jis įžegnotas, mokėsi Pagėgių vidurinėje mokykloje, buvo Katyčių ir Sartininkų bažnyčių chorų vadovas. Nors ir išlaikė egzaminus, bet negavo leidimo kunigo tarnystei. Tad ir dirbo visokius darbus, kuriuos tik suprato galįs dirbti – elektriku, vairuotoju. Vis dėlto, jo atkaklumas ir tikslo siekimas nugalėjo. 1976 metais  Sudargo bažnyčioje Liudvikas Fetingis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas į Plikius. Tada kunigų labai trūko, tad teko aptarnauti ir Sudargo, Priekulės, Kretingos, Katyčių, Saugų , Dovilų, Juodkrantės,, Nidos, Žemaičių Naumiesčio parapijas.

Vilties žvakės šviesa Plaškių bažnyčios atminimui. Eugenijaus Skipičio nuotr.

Plaškiuose kunigo laukė mielas siurprizas – tortas su liuteronų ženklu, gėlės, sveikinimai, linkėjimai, padėkos. Skambėjo daug gražių žodžių skirtų kunigui, buvo minimos Plaškių bažnyčios problemos, bendrauta, juokauta, gurkšnota kafija, svajota apie gėlėmis išpuoštą bažnyčios šventorių, apie garsiai skambančius varpus, apie Plaškių bažnyčią kaip naują Pagėgių krašto kultūros židinį. Ir nieko keisto, kad šio susitikimo šviesoje, šioje šventoje Dievo dovanotoje akimirkoje, šioje Plaškių kapinaičių šventėje mintyse  kaip gyvenimo leitmotyvas skambėjo giesmės žodžiai  „Tad imk mano ranką“.  Duok savo ranką, kad po kruopelę, po akmenį, po mintį, po prisilietimą kasmet atneštume į sielos prisikėlimo šventę Plaškiuose. Gražių ženklų jau yra. Netoli bažnyčios gražiai sutvarkyta Gėgės pakrantė, kaimynystėje puikiai  prižiūrimi namai, ant buvusio viešbučio pastato naujas stogas. Gal jau regi, gal jau girdi kaip debesų properšose iš toli, iš anapus bažnyčios šventoriuje sugulę plaškiškiai kartu su tavimi gieda.

The post Eugenijus Skipitis. Sielos prisikėlimo šventė Plaškiuose appeared first on Voruta.

V. Sabutienė su kun. L. Fetingiu. Plikiai. 2021. A. A. Garastaitės nuotr.

www.voruta.lt

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo lapkričio 27 d. eksponuojama spaudos fotografės Aidos Aurelijos Garastaitės paroda „Pašauktas tarnystei“ ir pristatomas to paties pavadinimo Valdo Ramanausko filmas.

Fotografijose įamžintas susitikimas su evangelikų liuteronų kunigu, Plikių ir Dovilų parapijų klebonu Liudviku Fetingiu ir LELB vyskupu Mindaugu Sabučiu bei jo šeima.

Evangelikų liuteronų kun. L. Fetingis su žmona. Plikiai. 2021. A. A. Garastaitės nuotr.

Filme užfiksuotos pamaldos Plikių evangelikų liuteronų bažnyčioje ir kun. L. Fetingio pokalbis su teologe Vilma Sabutiene. Po bažnyčios skliautais kalbėta apie kunigo pašaukimo kelią, nueitą per 45-erius tarnystės metus, prisimintos Lietuvos liuteronų giedojimo tradicijos, giesmės svarba tikinčiųjų gyvenime.

Fotografijas ir filmą muziejuje bus galima pamatyti iki 2022 m. sausio 8 d.

Kviečiame apsilankyti!

Kun. L. Fetingis. Plikiai. 2021. A. A. Garastaitės nuotr.

Bažnyčios fasadas su vitražais iš altoriaus pusės. Plikiai. 2021 A. A. Garastaitės nuotr.

The post Muziejuje – fotografijos darbų paroda ir filmas „Pašauktas tarnystei“ appeared first on Voruta.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios katechetas Holgeris Lahayne ir Sekmininkų bendruomenės vyskupas Rimantas Kupstys. xfm.lt nuotr.

Rokas Simanavičius,www.xfm.lt, www.voruta.lt

Garso įrašas : https://soundcloud.com/xfmlt/sveciuose-holger-lahayne-ir-rimantas-kupstys

Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas, Galimybių pasas ir galiausiai – nesibaigianti pandemija. Šie klausimai tikriausiai dar ilgai mums primins 2021-uosius. Pradėjus nagrinėti šias temas visuomenė susiskaldė, neliko be atgarsio ir šalyje dominuojančios Katalikų bažnyčios atstovų pareiškimai.

Į susidariusią padėtį bandė reaguoti ir skaitlingumu nepasižyminčios Lietuvos evangelinės bendruomenės. Kovo mėnesį keturiolika šalies evangelinių krikščionių bendruomenių išreiškė solidarumą su kitų tradicijų krikščionimis, prašydamos neratifikuoti Stambulo konvencijos.

„Evangelinių bendruomenių susivienijimas išreiškiant bendrą poziciją šiuo klausimu buvo įvykis“, – sako Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios katechetas Holgeris Lahayne. Teologas mano, kad šiuo ar kitais didelio visuomenės dėmesio sulaukiančiais klausimais bendro sutarimo pasiekti padėtų suburta iniciatyvinė grupė. „Neturime Evangelikų aljanso, taip pat neturime ir Lietuvos Bažnyčių tarybos, kurioje reguliariai susitiktų evangelikai, katalikai, ortodoksai“, – teigia dvasininkas.

H.Lahayne prisimena, kad nagrinėjant Stambulo konvenciją vyko evangelikų diskusijos su Romos katalikais ir kitų tradicijų krikščionimis dėl bendros tikinčiųjų reakcijos. „Jos ir parodė, kad reikalinga aiški koordinacija. Koordinuoti savo veiklą reikėtų, nes tų iššūkių ateityje bus ne mažiau“, – mano evangelikų reformatų bažnyčios katechetas.

Evangelikų aljanso idėją Lietuvoje iškėlusios sekmininkų bendruomenės vyskupas Rimantas Kupstys prisimena, kad iki šiol šias bendruomenes vienydavo evangelizaciniai renginiai. „Pradėję diskutuoti apie aljanso įstatus, vertybes, įstrigome“, –  pirmuosius galimos evangelikus vienijančios institucijos Lietuvoje žingsnius prisiminė dvasininkas.

R. Kupsčio teigimu, pasaulyje evangelinės bendruomenės turi skirtingą požiūrį į aljanso poreikį.

„Mums pats artimiausias Vokietijos aljanso tikėjimo išpažinimas“, –  tęsia sekmininkų bendruomenės vyskupas paaiškindamas, kad dėl aljanso steigimo Lietuvoje yra susiformavusi darbo grupė, o šiuo metu darbai sustoję ties įstatų klausimais.

Pokalbyje išgirsite:

0.00  –   Kodėl pasirinkta ši tema?

1.05  –  Kaip užgimė evangelinio aljanso idėja Lietuvoje?

6.00  –  Galimas aljanso poveikis evangelikų bendruomenėms;

9.53  –   Kiek Lietuvoje evangelinės bendruomenės domisi viena kitomis?

15.37  –  Lietuvos evangelinių krikščionių bažnyčių susivienijimas dėl Stambulo konvencijos neratifikavimo;

18.00   –    Ekumeninis bendradarbiavimas;

19.46   –    Gerųjų praktikų taikymas, siekiant kurti evangelinį aljansą Lietuvoje;

26.13   –     Kas galėtų koordinuoti aljanso veiklą?

27.30    –    Evangelinių bažnyčių steigimasis Lietuvoje;

29.00    –    Naujų religinių judėjimų atėjimas į Lietuvą;

35.00    –   Pavienės evangelinės bendruomenės;

37.00  –     Liuteronai ir kitos evangelinės bendruomenės, nepalaikančios aljanso idėjos;

38.55   –    Palyginus su Romos katalikų bendruomene, Lietuvoje mažai evangelinio tikėjimo žmonių;

39.45   –     Katalikų bažnyčios dominavimas;

40.50   –     Lyderystės problema Lietuvos evangelinėse bažnyčiose;

45.04   –     Naujasis Pasaulio evangelikų aljanso generalinis sekretorius ir jo galimybės atvykti į Lietuvą;

The post Kas Lietuvoje gins evangelikų interesus? appeared first on Voruta.

Vysk. M. Sabutis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Regina Statkuvienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pirmojo numerio pasirodymo. Tačiau Lietuvos istorija – tai persipinusių tikėjimų, kultūrų istorija. Sovietmetis skaudžiai palietė visas tikinčiųjų bendruomenes.

Su Evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu kalbamės apie ano laikmečio persekiojimus ir šių dienų aktualijas.

Jūsų Ekscelencija, kokį pėdsaką okupacijos laikotarpis paliko Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime? Ar skyrėsi sovietinės valdžios požiūris į skirtingas krikščioniškas konfesijas?

Mums sunkus buvo prieškaris, karas ir pokaris. Praradome 90 procentų kunigų, parapijiečių, parapijų. Prieš karą Lietuvoje (kartu su Klaipėdos kraštu) gyveno apie 230-250 tūkst. liuteronų, dabar mūsų likę apie19-20 tūkstančių.

Iš kelių dešimčių kunigų po karo liko 6, sovietmečiu buvo leista registruoti tik 20 parapijų, visas toliau nuo miestų. Liuteronybė miestuose buvo visiškai draudžiama. Į Nepriklausomybę įžengėme turėdami 27 parapijas.

Priespaudos metais mūsų bažnyčios veikla nebuvo tokia aktyvi, nes nebuvo likę ir resursų. Valdžia persekiojo ir spaudė, kunigai buvo represuojami, kartais suimami ir vidury pamaldų, tremiami į Sibirą, iš kurio ne visi grįžo.

Dar iš ankstesnių laikų buvo susiformavęs požiūris, kad liuteronai kaip ir nelietuviai, nors pirmoji lietuviška knyga M.Mažvydo „Katekizmas“ buvo liuteronų kunigo parašyta, K. Donelaitis taip pat buvo liuteronų kunigas.

Sovietmečiu toks požiūris buvo dar labiau stiprinamas, įžvelgiamas neva vokiškumas. Nors absoliuti dauguma liuteronų Lietuvoje buvo lietuviai. Žinoma, buvo ir vokiečių, bet dauguma jų prieš ar per karą pasitraukė arba žuvo.

Prisimindami anuos laikus, mes prisimename ir LKB Kroniką, jos aktyvius žmones, kankinius, represuotus, kalintus. Mes prisimename juos su dideliu dėkingumu.

Jie veikė ir aukojosi ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo Bažnyčios, bet ir dėl kitų mažesnių bažnyčių, ir dėl visų Lietuvos žmonių.

Labai dažnai, nebūtinai viešai, bet širdy padėkoju Dievui, kad jie nebijojo tikėti ir liudyti savo tikėjimą grėsmės akivaizdoje.

Jų indėlis į laisvę, kurią mes dabar turime, didžiulis.

Kur buvo ruošiami liuteronų dvasininkai? Kaip vaikai buvo mokomi tikybos ir rengiami sakramentams?

Kunigų rengimas buvo itin suvaržytas, artimiausia vieta, kur buvo rengiami kunigai, buvo Ryga.

Prisimenu, kaip eidavome rengtis konfirmacijai (tai analogas katalikų pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui) mano gimtojoje Tauragėje. Prie vyskupo namų, kuriuose rinkdavomės, stovėdavo koks nors žiguliukas, su jame sėdinčiais vyrukais pilkais kostiumais. Matyt, fiksuodavo, kiek vaikų ateina.

Vos tik kunigai daugiau imdavo bendrauti, dirbti su jaunimu, tuoj pat būdavo kviečiami į saugumą.

Žmonės, kurie užimdavo kokias nors pareigas, nebūtinai aukštas, pavyzdžiui, mokytojai, tarnautojai, bijodavo viešinti, kad yra tikintys. Todėl labai dažnai vaikai buvo krikštijami namuose. Pirmoji Komunija kai kada bažnyčiose būdavo teikiama naktį.

Sovietmečiu parapijiečiai buvo raginami atsisakyti bažnyčių, iš jų buvo reikalaujama pasirašyti, kad jie atsisako parapijos, kad bažnyčia joje nereikalinga.

Kaip ir kitų konfesijų parapijos, mūsų bažnyčios taip pat būdavo apkraunamos milžiniškais mokesčiais, kurie buvo vadinami draudimu.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika buvo skirta Vakarams pranešti apie tikinčiųjų persekiojimus. Tačiau šiandien jau vyksta atvirkštiniai procesai – Lietuvoje krikščioniška medija praneša apie Vakaruose persekiojimus krikščionis. Praeitą mėnesį Lietuvos krikščioniškų bažnyčių atstovai išplatino ekumeninį kreipimąsi su prašymu melstis už persekiojimus dėl tikėjimo. Taip išsakė palaikymą ir padrąsinimą savo maldomis Suomijos politikei Paivi Rasanen ir Suomijos evangelikų liuteronų Misijos diecezijos vyskupui Juhanui Pohjolai, kurie šiuo metu teisiami dėl vadinamosios neapykantos kalbos, o iš tiesų – dėl išsakytos tikėjimo pozicijos. Kas vyksta pasaulyje? Vis dažniau atrodo, kad religijos laisvės mažėja.

Matyt istorija kartojasi. Tai nėra nauja. Bažnyčios buvo spaudžiamos įvairiais laikotarpiais. Prisiminkime Prancūzijos revoliuciją. Arba bolševikinę revoliuciją. Ispanijos pilietinį karą. Nacių laikus. Visur per labai trumpa laiką išžudyta tūkstančiai kunigų.

Žinoma, Lietuvoje mes dar turime laisvę. Galime dėl to būti dėkingi. Pamaldos transliuojamos per Nacionalinę televiziją, bažnyčios turi laidas, yra dvi krikščioniškos radijo stotys.

Skųstis kol kas negalime, bet kai kurios tendencijos neramina, jos skverbiasi per tam tikras institucijas.

Kartais jau užtenka garsiai pasakyti, kad esi krikščionis ir kai kurių žmonių akyse jau patenki į kitą kategoriją. Kunigams yra lengviau. Mes esame pašaukti tarnystei. Patinka tai kam ar ne, mums nėra taip svarbu. Tačiau parapijiečiams, įvairių krikščioniškų konfesijų šeimoms, tai yra labai didelis išbandymas. Gaunu žinutes iš įvairių žmonių, kai dėl jų pasisakymų įvairios valstybinės institucijos jau pradeda tyrimus dėl vadinamosios neapykantos kalbos. Mano paties transliacija buvo ištrinta iš youtube kanalo, ji buvo apskųsta dėl neapykantos kalbos…

Jei teisingai suprantu, neapykantos kalba yra raginimas ko nors nekęsti, tyčiotis, susidoroti?

Tai mums, krikščionims, taip atrodo. Tačiau visuomenėje yra pasikeitę argumentavimo principai. Ir krikščionims, beje, ne tik jiems, ir kitiems mąstantiems žmonėms, yra sudėtinga, nes nuo loginių argumentų, nuo argumentuoto pagrindimo pereinama prie emocijų – kaip kas jaučiasi. Ir tada jau neapykantos kalba galima bet ką apkaltinti, nes kažkas pasijuto blogai.

Viena vertus, krikščionys kaltinami, kad tiki. Nes tikėjimas Dievu jau yra „nesąmonė“, tačiau ant krikščionių pykstama ir tada, kai jie, pavyzdžiui, suabejoja teiginiu, kad lytis neturi jokio biologinio atspindžio.

Bet visuomenėje turime daug įvairių ezoterinių teiginių, kurie yra pagrįsti tikėjimu, pavyzdžiui, kad žmogaus emocijos, įsivaizdavimas kaip jis jaučiasi, yra pagrindas visai visuomenei apie jį spręsti. Ir jei apie jo tapatybę atsiliepiama ne taip, jau atsiranda pagrindas kaltinimams neapykantos kalba.

JE M. Sabutis ir R. Statkuvienė, nuotraukos aut. Diana Karvelienė

Tiesa, apie krikščionis galima kalbėti bet kaip. Nes jie a priori tarsi jau negali pasijusti blogai, tarsi krikščionių šeimose neauga vaikai ir jie taip pat negali pasijusti blogai, kai iš jų ar jų tėvų tyčiojamasi.

Bet tai nėra nauja. Prisiminkime sovietmetį ar kitus laikus, kai ideologijos persekiodavo. Jos visuomet persekiodavo krikščionis dėl to, kad jie kažką blogai sako. O Biblija iš tiesų kalba daug ir rodo į mūsų nuodėmes.

Ir man nepatinka, kai ją skaitant atsiskleidžia mano širdies, mano minčių turinys ir pasijuntu tarsi smerkiamas Dievo. Bet Dievo žodis kartu kviečia ir į atgailą. Kristus ant kryžiaus irgi nėra gražus. Tai nužudytas žmogus. Jis irgi gali užgauti kažkieno jausmus. Bet tai yra mūsų tikėjimas ir mes jo išsižadėti niekaip negalime ir neketiname.

Yra žmonių, krikščionių, kurie turi tam tikrų polinkių ir kenčia dėl to. Gal yra toks jų noras, kad Bažnyčioje atsirastų tokia terpė, kurioje jie galėtų pagrįsti ar savo gyvenimo būdą, ar tam tikrus polinkius. Ir juos galima suprasti. Bet mes negalime Biblijos perrašyti. Suprantu, kad žmonėms būna liūdna. Bet mes ir nekuriame rojaus žemėje, mes kalbame apie Amžinybę. Ir Dievas mums kalba, kad mūsų laukia Amžinybė. Ir kokia ji bus, priklausys nuo to, kaip mes ten nueisime. Ir jei Dievas sako, kad yra nuodėmė, bet man tai nepatinka, negaliu sakyti, kad tai išbraukime ir tai taps gėriu, o mes visi gerai jausimės. Tai būtų patogu, bet mes tame pažado neturime.

Dytrichas Bonhoferis, vienas žymiausių liuteronų, nacių kankinys, pasipriešinimo dalyvis, rašė apie pigią malonę. Jis sakė, kad mes trokštame pigios malonės, tikėjimo be Kristaus, atleidimo be atgailos ir išpažinties. Bet ar Dievas mums suteikė tokią galia pakeisti jo Žodį ir jo valią?

Suomijos atvejis būtent toks. 2004 metais išleistas lankstinukas ar nufotografuota nepatogi šv. Rašto vieta ir patalpinta socialiniame tinkle tampa baudžiamosios bylos pagrindu. Įvairių gatvės pamokslininkų, kunigų Europoje jau daug nuteista ir teisiama, dabar teisiami ir tokio rango žmonės.

Tačiau dėl šių procesų turbūt negalima kaltinti tik pasikeitusio argumentavimo. Juk sukurta visa įstatyminė bazė, institucijos jau leidžia sau reglamentuoti juose dirbančių kalbėjimą. Visai šviežias pavyzdys ir Lietuvoje – Vilniaus universiteto rekomendacijos vartoti lyčiai jautrią kalbą ir siūlomas naujadaras žmoga. Iš institucijų, iš valstybės ateina spaudimas, kaip kalbėti?

Taip, valstybės vaidmuo vis labiau plečiasi ir ji apima vis daugiau funkcijų. Kodėl taip vyksta, geriau paaiškintų politologai ar sociologai. Bet matome, kad valstybės yra ypač užsiėmusios savo piliečių ugdymu. Tai didelė žala ir nelaimė. Nes ugdyti žmogų turi tėvai. Ne valstybė. Ne mokykla. Ne universitetai. Ne kokie nors kontrolieriai. Bet tėvai ir šeima.

Žymus sovietinis pedagogas Antonas Makarenko yra rašęs, jog buržuazinė visuomenė nežino, kaip reikia auklėti vaikus. O tarybinė valstybė žino. Todėl reikia sukurti tarybinį pilietį, kuris turėtų tokį tikėjimą, koks reikalingas tuo metu toje santvarkoje.

Ir dabar matome norą į visas gyvenimo sritis įvesti kontrolę.

Jei manome, kad kaimynystė gana paprastas dalykas, mes mąstome vienaip, kiti kitaip, bet mes galime sutarti, būti kartu. Tai, deja, ne visada yra tokia realybė.

Turėjome komunistinę santvarką, kurios ideologijoje krikščionių bažnyčios „nebuvo“. Ten ji egzistuoja, bet apie ją negalima nieko gera kalbėti, ji marginalizuota, tai toks anachronizmas, kuris išnyks.

Nacių laikais buvo bandoma sukurti adaptuotą krikščionybę: Jėzus paskelbtas arijumi, kurį nukryžiavo žydai. Visi liuteronų kunigai, kurie prieštaravo, buvo represuojami, vežami į konclagerius. Tūkstančiai kunigų ir pasauliečių, nesutikusių, kad bažnyčia turi tapti socialiniu instrumentu, aptarnaujančiu valstybę, buvo represuota.

Beje, nacių laikais Lietuvoje vokiškos pamaldos liuteronų bažnyčiose buvo uždraustos, paliktos tik lietuviškos. Buvo rengiama eksperimentinė dirva naujojo žmogaus kūrimui. Bandymai mokyti vokiečių vaikus katekizmo tuoj pat sulaukdavo gestapo dėmesio. Nes buvo ateities planai iš viso naikinti Bažnyčią.

Ateistinis pasaulis visais laikais į krikščionis žiūri kaip į laikiną nepatogumą, kuris turi išnykti.

Ar mes, krikščionys, dėl to turėtume kažką kaltinti? Manau, kad patys turėtume atsakyti į tris klausimus. O tie trys klausimai, tai pirmieji trys Dievo įsakymai. Neturėk kitų dievų tik mane vieną; Netark Dievo vardo be reikalo; Atmink šventą dieną švęsti.

Kaip, pavyzdžiui, šiandien krikščionys švenčia šventą dieną?

Tai parodo, kad jiems patiems jų tikėjimas nėra labai svarbus. Tai tikrovė. Mes kartais pykstame ant pasaulio, tačiau ne Seimas yra Bažnyčia. Ne Vyriausybė ar kokia nors Lygių galimybių tarnyba yra Bažnyčia. Mes  turime būti Bažnyčia.

Todėl mes kreipiamės vieni į kitus. Kaip ir Suomijos atveju. Lankstinukas buvo išleistas liuteronams. Parlamento narės žinutė buvo skirta Bažnyčiai. Tai nebuvo visai visuomenei skirtos žinutės. Bet pasaulis gali visaip suinterpretuoti mūsų žinią.

Galbūt iš tiesų, pats metas telktis, bendrauti ir bendradarbiauti vieni su kitais? Lietuvoje jau matome tokio telkimosi pradžią: pirmą kartą mūsų istorijoje susikūrė krikščioniška profesinė sąjunga ne profesiniu, bet konfesiniu pagrindu. Nes laisvoje visuomenėje Suomijos įvykiai neturi kartotis?

Tai labai geras pilietinės visuomenės ženklas, jog atsiranda žmonių, kurie prisiima atsakomybę už save ir savo artimą. Taip gyvuoja demokratinė Vakarų visuomenė ir civilizacija.

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga yra atsakomybės už save ir kitus prisiėmimas.

Kai save suvoki kaip auką, kas mano akimis didelė mūsų, lietuvių, nelaimė, tai neprisiimi atsakomybės. Bet jei darai, ką galėjai padaryti, nors ir gali kartais nepavykti, tai vis tiek daug geriau, nei nieko neveikti ir liūdėti, koks pasaulis neteisingas, o likimas – žiaurus.

Kol mūsų Konstitucija ir įstatymai garantuoja žodžio ir tikėjimo laisvę, beje, garantuojama ne tik religijos išpažinimo, bet ir skelbimo laisvė, tol mes tuo naudojamės.

Jei dauguma visuomenės pasakys, kad norime gyventi ateistiniame pasaulyje, teks veikti kitomis sąlygomis. Nors nemanau, kad taip įvyks. Manau, jog Šiaurės pusrutulyje dominuos kita religija, daugelis matome tą procesą. Ateina žmonės, kurie gerbia savo tikėjimą, savo raštus, savo šeimas, savo paveldą. Ir jie ateina į vietą, kur tai negerbiama. Būtų keista jiems gerbti tai, ko mes patys nekenčiame, iš ko patys tyčiojamės.

Ar galime prisimindami, lygindami procesus praeityje ir dabar pasimokyti, pasidaryti išvadas ir nekartoti klaidų?

127 psalmėje pasakyta, jog jeigu Dievas nestato namų, tai veltui vargsta statytojai, jeigu Dievas nesaugo miesto, veltui vargsta sargai.

Gręžimasis į Dievą yra pagrindas. Krikščionims svarbu išlikti krikščionimis, melstis už savo šalį ir prisiminti, jog mes esame pašaukti meilei.

Kai mus kas įskaudina, neužsidekime pykčiu, šito Dievas mums neleidžia. Jis neleidžia mums teisti. Šitą teisę jis pasiliko sau. Mes turime prisiminti pirmuosius krikščionis, kurie rodė meilę. Turime kasdien, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, prisiminti meilę.

Mes turime melstis ne tik už tuos, kuriuos mylime, bet ir tuos, kurie mums daro bloga, už tuos, kurie skaudina, kurie nesupranta. Jei mes Kristaus savy nenešiojame, jei nesidalijame Dievo meile, iš kur pasaulis apie ją sužinos?

Iš vienos pusės yra teisingumas, iš kitos pusės – meilė ir pasitikėjimas Dievu, turi būti krikščionio ženklas.

Lietuvos ateitis bus tokia, kiek mes pavesime save, savo valdžią, nors kaip ji mums kartais nepatinka, teismus, biurokratiją, į Dievo rankas.

The post Vyskupas Mindaugas Sabutis: mes trokštame pigios malonės, be tikėjimo, be Kristaus appeared first on Voruta.